Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku
„Gražiausia vieta pasaulyje“
Miniatiūroje „Gražiausia vieta pasaulyje“ Viktoras sugrįžta prie savo šaknų…
„Ant mažyčio ežero kranto ošia nedidelis pušynas. Tai senosios Palazdijų kapinės. Nepjauta išdžiūvusi žolė, dar matosi kažkoks kauburiukas. Jokių kapinių ženklų… Kažkodėl lietuviai nemoka saugoti savo protėvių atminimo. Nemoka gerbti praeities. Nemoka mylėti…
O juk čia žmonės gimė, augo, niekur nekeliavo ir buvo laimingi. Dešimties kilometrų nuotolis atrodydavo labai didelis. Pasirodo, kad laimę galima susirasti vietoje ir jos nepažinti išvažinėjus visą pasaulį.
Mano gentainiai čia melžė karves, kaustė arklius, mokėjo duoklę bažnyčiai, aklai tikėjo kunigų ir ponų žodžiu, mirdavo nuplakti rykštėmis. Tokia mano gentainių dalia. Jie visi atgulė į šį pušyną. Kiekviena pušis išaugusi iš jų pelenų. Kiekviena šaka – tai mano senieji broliai. Kaip jų nemylėti! Čia glūdi mano šaknys. Taip, aš čia esu tik svečias. Pušynas… Po kojomis nedidelis slėnis. Už jo liūliuoja ežero vandenys.
… Kada nors ateis pasaulio pabaiga. Tačiau kiekviena pabaiga gimdo naują pradžią. Vadinasi, pasaulis bus atkurtas iš naujo. Tai kodėl dangaus Kūrėjas negalėtų pasaulio kūrimo pradėti nuo šio kalnelio?
… Mano kelias labai ilgas. Jis prasidėjo anuo metu kažkur šiuose slėniuose ir nežinia kur pasibaigs. Tačiau man svarbiausia yra išsiaiškinti vieną labai svarbų klausimą. Dabar, daug kur apsilankęs, daug ką patyręs, pravažiuoju asfaltuotu keliu iki kapinyno ir susimąstau.
… Stengiuosi savo atmintyje atgaivinti matytas gražiausias vietas, palikusias man neišdildomą įspūdį. Aš nekalbu apie muziejų ir architektūros stebuklus. Man šiuo atveju svarbiau gamtos sukurti vaizdai. Daug jų matyta. … Jenisiejaus uolėtų krantų viršūnės, pasipuošusios eglių karūnomis; Ukrainos stepės, užtvindytos žydinčių saulėgrąžų auksu ir primenančios Vincentą van Gogą; Lenkijoje Mozūrijos gluosnių vaiduokliškos skulptūros; Vagnerio apdainuotų mitologinių valkirijų šokis mėnesienoje, besimaudančioje rūko jūroje Slovakijos Tatruose. Tačiau su šia vietove gali varžytis tik trys kitos.
Pirmoji – mano vaikystės gražuolė, skęstanti žiedų ir žalumos jūroje, Argentinos pampa.
Antroji – jaunystėje privertęs mane sustingti iš nuostabos gražus Ukrainos guculų kalnų slėnis. Jame tarsi maldai nusidriekusi suklupusių eglučių eilė; balti besiganančių avių kamuoliukai žalioje, akinančiai žalioje, smaragdinėje slėnio pievoje. O už mano nugaros tarsi amžinas sargybinis debesų supamas rymojo Bliznecų kalnas, nuo kurio leidausi žemyn.
Trečioji – jau senatvės dienų vietovė – ramūs Reino vandenys, juose teliuškuojantis garlaiviukas, panašus į vaikišką žaislą; kitoje pusėje – Vogėzų kalnų akmenys, pasipuošę eglutėmis ir baltosiomis akacijomis.
… Kaip vaikiška visa tai prisiminti ir tarsi prekę išstatyti vitrinoje. Bet juk tai mano prekė ir mano vitrina. Ir kas šiame konkurse laimi? Aišku, ši kapinyno slėnio sala ežero pakrantėje. Jinai tęsiasi dar keletą šimtų metrų ir baigiasi piliakalnio papėdėje.
O čia jau vėl manęs laukia septintasis Grįžulo vežimo ratas – Baltasis ežeras. Kodėl ši vieta tokia graži? Gal todėl, kad čia, pasilenkus nusiskinti sausą šiugždantį katpėdėlės žiedą, krūtinėje surusena malonus šiurpulys, paširdžiuose pasijunta lengvas skausmas. O toks jausmas neatsirasdavo nė vienoje minėtų vietovių.
Ten būdavo tik labai gražu. Čia prisideda dar ir džiaugsmas, ir skausmas, kuris, matyt, atplevena iš abiejų ežero pusių: čia mane paglosto abi, tikriausiai viena kitą bebučiuojančios mano senelės – Kristina ir Marija. Čia man nematomą žiedą nuskina Juozas ir Ona – didieji mano gyvenimo šviesuliai.
Čia pasibaigia mano kelias. Nuo čia, atrodo, jau nėra kur toliau beeiti. Ką gi gražesnio berasčiau? Juk čia – gražiausia vieta pasaulyje!“
2002 m. rugsėjo 3 d., Kaunas
