Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku
„Nėra mažų vaidmenų…“
Apie pažintį su opera iš arčiau, savo „patirtį“ aktorystės mene jis aprašo miniatiūroje „Nėra mažų vaidmenų…“
„Studijų metais išmokau pamėgti operą. Orkestro įvairovė, nuolatinė garsų mūša; iš scenos besiveržiąs į salę dekoracijų dažų ir klijų sumišęs kvapas; solistų tai cypiantys, tai baubiantys, o kai kada ir normaliai skambantys balsai; tai, žiūrėk, šokėjai nusmuko batelis… Visa tai džiugino pradedančiojo domėtis opera dėmesį. Bet po truputį prasidėjo, iš tiesų, muzikinio grožio įvertinimas. Tačiau didžiausia laimė ištiko mane, kada buvau pakviestas vaidinti scenoje. Vaidinti! Tai ne blefas, o tikrovė, kuri ir po daugelio metų teikia tam tikro pasididžiavimo. Draugai, sužinoję tokią mane ištikusią sėkmę, specialiai eidavo į spektaklį, norėdami įsitikinti, kad aš kalbu tiesą. Aišku, prieš tai reikėjo smulkiai nupasakoti mizanscenas, susijusias su mano pasirodymu, nes drabužiai ir grimas neleido atpažinti manęs. Aš buvau patenkintas dėl kelių priežasčių.
Pirma – už vieno vakaro pasirodymą mokėdavo vieną rublį. Studentui tai buvo didelė parama. Juk einant kasdien vaidinti per mėnesį buvo galima užsidirbti apie dvidešimt rublių. Prisidėjus dar trisdešimčiai stipendijos rublių jau galėjai jaustis karališkai. (Prisiminus, jog keletą pirmųjų tikrojo darbo metų mėnesinis atlyginimas siekė tik šešiasdešimt rublių. Tokiu būdu manasis studento gyvenimas buvo pavydėtinas.)
Antroji laimės priežastis – nuolatinis aktoriaus pažymėjimas, leidęs veltui žiūrėti visus spektaklius ir visas repeticijas. Tuo pačiu buvo galima susipažinti ne tik su kompozitorių muzika, bet ir sužinoti daugybę aktorių užkulisinio gyvenimo paslapčių.
Trečioji priežastis – savosios vertės pajutimas, žinant, kad ir tu esi šio svarbaus meno kūrėjas, kad be tavęs, nors gal ir nesugriūtų spektaklis, bet vis dėlto kažko trūktų. Prisimenu, kaip sužvilgėjau keliuose operos spektakliuose:
Borodino „Kunigaikštis Igoris“
Igoris išveda savo pulkus į mūšį su poloviečiais. Choras šlovina didžiulę kunigaikščio armiją, kuri išdidžiai pražygiuoja, vedama vėliavnešio. O juo buvau aš – aukščiausias iš visų karių. Žinoma, nė vienas karys neišsiskyrė nei drabužiais, nei grimu, nei ietimis. Visi kaip vienas! Bet aš ėjau pirmas! Ir, vos įžengus į užkulisį, tekdavo mesti vėliavą šalin ir su visais draugais be kvapo bėgti aplink sceną, kad, pasivijus per sceną žygiuojančius karius, vėl galėtum papildyti jų gretas. Ir taip keletą kartų kol nutildavo Igorio palydos choras. Žiūrovui atrodydavo, jog iš tiesų žygiuoja milžiniška armija. O jeigu aš, pavyzdžiui, būčiau tamsiame užkulisyje pargriuvęs, o kiti būtų užvirtę ant manęs?… Kas tada?… Armija sumažėtų išskystų. Operos ritmas sutriktų. … Kas gali paneigti manąjį pasididžiavimą savo vaidmeniu?
Musorgskio „Borisas Godunovas“
… Paskutinis operos veiksmas. Paskutinė scena. Klaikiai skamba artėjantis vienuolių choras. Artėja schizma – gyvo caro laidojimas. Žengia būrys bajorų apsirengusių plačiais, auksu apvedžiotais apsiaustais. Ilgiausios žilos barzdos. Visų rankose degančios žvakės. Vienas bajorų – tai aš. Scenoje didelis sumišimas. Atrodo, kad griaudžiantis orkestras skleidžia baisius vėjo šuorus. Klaiki vienuolių virtinė dar labiau sustiprina audrą. Saugok žvakelę! Dieve neduok, jeigu užgestų tas žiburėlis! Dabar jis tarsi pagrindinis šviesos šaltinis niūrioje scenoje. Borisas jau nekvėpuoja. Aplink tamsu ir grėsminga. O aš saugau vos gyvą žvakės liepsnelę. Argi tai ne atsakingas vaidmuo? Juk man už jį moka visą rublį!
Čaikovskio „Mazepa“
Kas ten besupaisys šios operos veikėjų sudėtingas peripetijas! Marija myli senąjį Mazepą – savo tėvo priešą. Mariją myli Andriejus. Jam mirštant, ta pati pamišusi Marija dainuoja tragišką lopšinę. Ne mažesnė tragedija ištinka Mariją, sužinojus, kad jos tėvą Kočubėjų mylimasis Mazepa nuteisė mirti.
Kočubėjus atvedamas į aikštę. Jis užkopia ant ešafoto. Tuo metu tarsi paklaikusi, išsidraikiusiais plaukais, įbėga į sceną Marija. Ji lekia prie tėvo. Tačiau sargyba jai užtveria kelią. Sargybą sudaro keturi ietininkai – po du iš šalių. Jie turi greitai sukryžiuoti savo ietis taip, kad centre susidarytų erdvė puolančiai Marijai. Mergina tarsi pakimba ore, pajėgdama tik ištiesti rankas į pasmerktąjį tėvą. Režisūriniu požiūriu tai trumpa, bet labai efektinga, nepamirštama scena. Tačiau ji labai atsakinga. Jeigu laiku nesuspėsi ištiesti savo ieties, solistė gali rimtai susižeisti griūdama ant žemės. Šis vaidmuo man būdavo sunkiausias, ir aš stengdavausi kuo rečiau dalyvauti šioje scenoje.
Net ir po daugelio metų jaučiu savo atsakomybę. Už tokį vaidmenį reikėtų mokėti ne po vieną, o bent po tris rublius.
Operos teatras man davė nepaprastai daug. Net ir šiandien, praslinkus penkiasdešimčiai metų, apie manąjį sceninį triumfą bylojančios nuotraukos kelia teisėtą pasididžiavimą ir savo vertės pajautimą propaguojant šį didįjį meną. Juk nėra mažų vaidmenų, yra tik maži aktoriai!“
1953 m. sausis–gegužė, Vilnius – 2002 m. balandis, Kaunas
