KAVB galerija

Įvairios transporto priemonės istorijos eigoje keičiasi, vienos atsiranda, kitos išnyksta ir apie jas byloja tik senos fotografijos ar eksponatai technikos muziejuose. Viena iš tokių vis labiau į užmarštį pasineriančių kadaise Kaune buvusių susisiekimo priemonių – siaurasis geležinkelis, anuomet kauniečių vadintas „kukuška“. Praėjo jau daugiau negu 70 metų, kai paskutinis „siaurukas“ ūkdamas nupuškavo maršrutu „Senamiestis–Aukštoji Panemunė“. Siekdami, kad ši kadaise miestiečiams tarnavusi transporto priemonė neišnyktų istorijos ūkuose, parengėme šį straipsnį, kuriame pateikiame trumpą, senomis fotografijomis iliustruotą pasakojimą apie „kukušką“.

Parodą parengė Mindaugas Balkus, Ąžuolyno bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro Kaunistikos grupės vyresn. bibliografas, 2013 m.

„Siauruko“ pirmtakas – tvirtovės siaurasis geležinkelis

Siaurojo geležinkelio Kaune istorijos pradžia siekia XIX a. paskutinįjį dešimtmetį, kuomet apie 1894–1895 metus Kauno tvirtovėje buvo nutiestas 750 mm pločio geležinkelio tinklas. 1896–1897 metais buvo pastatytas siaurojo geležinkelio stoties pastatas (Žemojoje Fredoje, kiek aukščiau geležinkelio (Žaliojo) tilto) bei vandens bokštas. Apie 1899 m. įrengtas geležinkelio depas su dirbtuvėmis keturiems traukiniams. Pirmosios siaurojo geležinkelio linijos buvo nutiestos Aleksote, Fredoje bei Aukštojoje Panemunėje. Kauno tvirtovėje įrengto siaurojo geležinkelio pagrindinė paskirtis buvo baterijų apginklavimas bei aprūpinimas šaudmenimis mobilizacijos metu, taip pat jis turėjo tarnauti vykdant visus būtinus pervežimus tvirtovės gynybos metu. Kauno tvirtovės geležinkelis faktiškai buvo užkonservuotas, nes buvo skirtas tik karo tikslams, o taikos metu jo naudoti nebuvo numatyta. Statybos darbams buvo naudojamas kilnojamasis geležinkelis (siaurasis).

XX a. 2-ojo dešimtmečio pradžioje, nutarus statyti antrą Kauno tvirtovės fortų žiedą, buvo nutiestos papildomos siaurojo geležinkelio linijos, skirtos statybos reikmėms. 1915 m. siaurojo geležinkelio trasa siekė Noreikiškes, Marvą, Jonučius, Rokus, Pakalniškius, Petrašiūnus, Kleboniškį, Lentainius, Domeikavą, Šilainius, Žemuosius Kaniūkus, taip pat miesto centrinę dalį. Kauno tvirtovėje, vienintelėje iš visų Rusijos imperijos sausumos tvirtovių, siaurųjų geležinkelių tinklas buvo pakankamai gerai išvystytas.

1915 m. Lietuvą okupavusi kaizerinės Vokietijos kariuomenė iš Panemunės siaurojo geležinkelio trasą nutiesė per laikiną Panemunės tiltą, dabartiniu A. Juozapavičiaus prospektu per Šančius, Karmelitus, dabartinio Karaliaus Mindaugo prospektu, per Aleksoto tiltą iki siaurųjų geležinkelių depo Žemojoje Fredoje. Taip pat siaurojo geležinkelio atšaka per Senamiestį (Daukšos g.) buvo nutiesta į Vilijampolę ir tolyn į fortus, dar viena atšaka – į Vaišvydavos miškus.

„Kukuška“ miestiečių tarnyboje

1919 m. vasarą iš Kauno pasitraukus okupacinei Vokietijos kariuomenei, tų pačių metų rugpjūčio 1 d. buvo pradėtas siaurojo geležinkelio eismas maršrutu Aleksoto tiltas–Aukštoji Panemunė. Traukinėliai važiavo nuo Aleksoto tilto Nemuno krantine pro Karmelitus, per Šančius iki Aukštosios Panemunės. „Siauruko“ stotelės vadinosi: „Panemunė, Stačiatikių kapinės, Šančių rinka, Šmidto fabrikas, Geležinkelių dirbtuvės, Čiurlionio g. kampas – Geležinis tiltas, Karmelitų bažnyčia, Nemuno kranto aikštė, Bazaro gatvė, galas Didžiosios Totorių gatvės, Aleksoto tiltas“.

1922 m. Kauno miesto plane pavaizduota Kauno siaurojo geležinkelio trasa. Iš depo Žemojoje Fredoje miesto centrinę dalį siaurukas pasiekdavo Aleksoto tiltu. Tuomet jo atšaka ėjo ir dabartine Daukšos gatve link Benediktinių vienuolyno. Tikėtina, jog ši atšaka buvo dalis išlikusios „siauruko“ vėžės į Vilijampolę, kuri buvo nutiesta XX a. 2-ajame dešimtmetyje. „Siauruko“ trasos prasilenkimai buvo Nemuno krantinėje ties dabartine L. Zamenhofo gatve, S. Daukanto gatve, prie M. K. Čiurlionio gatvės bei dabartiniame Juozapavičiaus pr. ties sankryža su Sodų gatve (prie tuometinio „Metalo“ fabriko). Pateiktame miesto plane matyti dar neišardytos buvusio tvirtovės geležinkelio atšakos Aleksote, Aukštojoje Fredoje.

XX a. 3-iojo dešimtmečio pradžioje siaurojo geležinkelio trasa buvo dar praplėsta: nuo depo ties geležinkelio tiltu ji nutiesta panemune pro Jiesios gyvenvietę, Linksmės kalno papėdę iki Panemunės tilto, kur buvo prijungta prie jau buvusios linijos. Per Aleksoto tiltą ėję bėgiai iki siaurojo geležinkelio depo buvo išardyti. Siekiant kauniečiams ir miesto svečiams suteikti galimybę lengviau nuvykti į gražias Pakaunės vietoves, 1923 m. nuo Panemunės tilto buvo nutiesta apie 3,5 km ilgio siaurojo geležinkelio atkarpa į Aukštosios Panemunės šilą. Šios linijos pabaiga buvo ties Nemuno pakrante priešais Pažaislį. „Siauruko“ galinėje stotelėje Aukštosios Panemunės šile greta Nemuno buvo įrengta nebloga rekreaciniams poreikiams pritaikyta infrastruktūra. Gražioje pamiškėje pastatytas bufetas, greta jo įrengta scena, pritaikyta dūdų orkestro bei įvairių artistų koncertams. Sekmadieniais iš šio „kurorto“ galinės stotelės paskutinis traukinėlis išvykdavo apie 12 val. nakties. Tačiau ši „siauruko“ linija nebuvo populiari tarp kauniečių ir neilgai trukus buvo demontuota.

Iš pradžių keleivių vežimui buvo naudojami buvę kariuomenės sanitariniai vagonai, vėliau siaurųjų geležinkelių dirbtuvėse buvo pagaminti specialūs, turėję apšvietimą ir apšildymą, dvidešimties vietų vagonai. Pradžioje traukinuko sąstatą sudarė 2 vagonai, vėliau 3–4, o „piko valandomis“ jų galėjo būti iki 8. Traukinuku dažniausiai naudodavosi tarnautojai, darbininkai bei „turgaus bobelės“. Nuo pradinės iki galinės stotelės kelionė trukdavo apie valandą. Keleivinių vagonų viduje prie sienų buvo pritvirtinti suolai, praėjimai neretai būdavo užgriozdinti kokiomis nors pintinėmis ir pan. Siaurojo geležinkelio traukinėlis įvairiais savo eksploatavimo periodais kursavo nevienodu intervalu. Pradžioje traukinukai kursavo kas valandą, vėliau kas pusvalandį, galiausiai kas 15–20 minučių ar net dažniau (nuo 6 val. ryto iki 24 val.).

Siaurojo geležinkelio traukinukas populiarumu nesiskundė, anuometiniame Kaune jis buvo viena pigiausių transporto priemonių. Važiuojant visą maršrutą iš Aukštosios Panemunės į Senamiestį (ir atvirkščiai) kelionė kainavo 50 ct, o toks pats atstumas autobusu – net 80 ct. Paskutiniaisiais savo gyvavimo metais „siauruko“ pervežamų keleivių skaičius mažėjo dėl autobusų konkurencijos bei ekonominės krizės (žmonės eidavo pėsti).

Užsimojus panaikinti „siauruką“ didžiausiais jo gynėjais tapdavo neturtingi Šančių ir Aukštosios Panemunės gyventojai. Jų prašymai užplūsdavo valstybines įstaigas, tokiu būdu jiems vis pavykdavo pratęsti traukinėlio egzistavimą. Viena iš Kauno „siauruko“ užtarėjų buvo Krašto apsaugos ministerija (Vyriausiasis Štabas). Ji traukinėlio tolesniu egzistavimu buvo suinteresuota todėl, kad jis buvo pigi transporto priemonė karininkams ir kariams iš Kauno centro pasiekti Žemuosiuose Šančiuose ir Aukštojoje Panemunėje dislokuotus kariuomenės dalinius ir įvairias kariuomenės įstaigas.

Per „siauruko“ eksploatavimo laikotarpį didelių susisiekimo nelaimių nebuvo, tačiau nepavyko išvengti susidūrimų su autobusais, sunkvežimiais, vežimais, dviratininkais. Pasitaikydavo netgi mirtimi pasibaigusių atvejų, kai neatsargūs žmonės (dažniausiai neblaivūs) bandydavo įšokti ar iššokti traukinėliui važiuojant.

„Siaurukas“ kauniečių atsiminimuose

„Siauruko“ traukinėlių prasilenkimui ties stotelėmis (ne visomis) geležinkelio bėgiai šakojosi į dvi lygiagrečias atšakas su iešmais. Tačiau kartais nutikdavo taip, jog traukinukai nepasidalindavo kelio. Tai atmintyje užfiksavo Bronius Furmanavičius: „Dažniausiai matydavom, kaip ant tų pačių bėgių vienas prieš kitą artėdavo du traukinukai. Matyt, vienas kuris mašinistų nusidėdavo taisyklėms. Kadangi traukinukų greitis būdavo visiškai nedidelis, garvežiukai priartėdavo ir sustodavo. Abiejų garvežių mašinistai pradėdavo bartis. Nesusitarę, paleisdavo mašinas, ir susidūrę buferiais, pradėdavo stumdytis kaip du jaučiai ragais. Iš po abiejų garvežių ratų pasipildavo žiežirbos, nes ratai sukdavosi vietoje. Vėliau nugalėtojas pradėdavo stumti priešininką atgal iki artimiausios stotelės-prasilenkimo. Po to abu „priešai“ nuvažiuodavo kiekvienas savo kryptimi, nepatyrę jokių nuostolių“.

Kaunietė Gražina Kaušinienė prisimena, kaip traukinuku važinėdavo Jiesios apylinkių vaikai: „Mano kartos vaikai taip pat mokėmės Panemunėje ir apie 1926–1931 m. važiuodavome tuo traukinuku. Jo mašinistas buvo jiesiškis Juodis. Važiuodamas pro Napoleono kalną, jis iš garvežiuko sušvilpdavo ir mes spėdavome subėgti. Traukinukas važinėjo lėtai – apie 20 km/h. Juodis dar kiek pristabdydavo ir mes sulipdavome. Važinėjome veltui. Į mokyklą nuo tilto dar reikėjo gerą gabalą paeiti, bet džiaugėmės ir tiek pavažiavę, nes tada kitokių susisiekimo priemonių nebuvo.“

Traukinuko kritika

Skundai dėl netvarkingų garvežiukų kaminų buvo vienos pagrindinių kritikos strėlių „siauruko“ adresu. Štai 1921 m. Siaurųjų geležinkelių valdybai, administravusiai „siauruką“, skųstasi, jog iš mieste kursuojančio garvežiuko kamino dėl reto tinklo (juo pridengiami kaminai), išlekia žarijos, galinčios sukelti gaisrą. Dėl tos pačios problemos Kauno miesto valdybai skundėsi ir Tilmanso fabrikas. Buvo prašoma atkreipti į tai dėmesį ir pasistengti, kad ateityje garvežių kaminai būtų saugojami tankesniu tinklu, kad būtų išvengta gaisro pavojaus.

Neretai gatvių, kuriomis kursuodavo „siaurukas“, gyventojai būdavo nepatenkinti jo kaimynyste. Štai 1924 m. Lietuvos ir Amerikos audimo akcinei bendrovei įrengus miesto prekinę stotį tuometiniame Vytauto pr. 12, per Šiaulių gatvę buvo supiltas pylimas ir nutiesta siaurojo geležinkelio atšaka, sujungta su likusiu geležinkelio tinklu. Vietos gyventojai buvo nepatenkinti dėl šios naujos siaurojo geležinkelio atkarpos nutiesimo, nes geležinkelio pylimas susiaurino gatvės važiuojamąją dalį, be to, jis užėmė šaligatvių vietą. Teigta, jog traukiniai dėl netinkamai supilto pylimo per daug dūmijo, vasarą gatvėje kaupdavosi vanduo. Baimintasi, jog Šiaulių gatvėje buvo daug senų medinių pastatų, kurių stogai uždengti degiomis medžiagomis, o esą garvežių tinklai, apsaugantys, kad iš kamino neiššoktų kibirkštys, buvo prakiurę. Nuogąstauta, jog siaurojo geležinkelio eismas Šiaulių gatvėje buvo nesaugus.

Nuo 1924 m. „siauruku“ buvo galima keliauti antros klasės vagonuose (iki tol traukinėlyje buvo tik trečios klasės vagonai). Antros klasės vagonu važiuoti buvo 50 proc. brangiau negu trečios klasės vagonu. Tačiau jau po metų, 1925 m. vienas kaunietis „Lietuvoje“ skundėsi, jog siaurojo geležinkelio traukinėlio antros klasės vagonų „langeliai taip yra užteršti, kad žiūrint pro juos geriausio savo pažįstamo neatskirsi nuo bėgančio katino.“ Be to, esą antros klasės vagonai skiriasi nuo trečios klasės vagonų tik tuo, jog yra kiek geresnės išvaizdos, tačiau ir tai ne visada. Antros klasės vagonuose nėra jokių patogumų, kurie juose turėtų būti. Net sėdynės yra tokios pačios, kaip trečios klasės vagonuose. Tad retoriškai klausta: „Kodėl gi ji vadinasi antroji?“.

Spaudoje aptinkame ir nūdienos akimis žvelgiant neįtikėtinų kuriozų, susijusių su „siauruku“. „Lietuvos žiniose“ rašyta, kokiu neįprastu būdu traukinėlyje iš miesto centro į Šančius būdavo vežama mėsa. „Pusjautis arba visas jautis, uždėtas ant stabdžių, apnešamas dulkėmis ir rūkomas garvežiuko dūmais – ir angliais“. Šiuo atveju apeliuota į miesto miliciją, kuri raginta „nors kartą sustatyti tokiems „kupčiams“ protokolą.“

„Siauruko“ egzistencijos pabaiga

Didžiausias siaurojo geležinkelio priešininkas, nuolat siekęs jo likvidavimo, buvo Kauno miesto savivaldybė. Ji buvo suinteresuota siaurojo geležinkelio panaikinimu, kadangi tarp jos ir Siaurųjų geležinkelių valdybos iškildavo įvairių nesutarimų dėl siaurojo geležinkelio trasa einančių gatvių priežiūros, remonto ir kt. Kauno miesto valdyba kelis kartus kreipėsi į Geležinkelių valdybą (anuomet ji vadinosi Gelžkelių valdyba) susitarti dėl nuomos mokesčio už naudojimąsi miesto gatvėmis, bet Geležinkelių valdyba į tai nereaguodavo. Savivaldybė skundėsi, jog kai kuriose atkarpose siaurojo geležinkelio vėžė buvo nesutvarkyta, tarpai tarp bėgių neiškloti nei akmenimis, nei lentomis, dėl ko važiuojantiems per bėgius kildavo įvairių nepatogumų.

Miesto savivaldybės nuomone, nors traukinėlis ir buvo pageidaujamas tam tikrų gyventojų sluoksnių, tačiau taip pat reikėjo atsižvelgti ir į tuos miesto gyventojus, kuriems daug nepatogumų sudarė traukinėlio keliamas triukšmas ir skleidžiami dūmai. Savivaldybė tvirtino, jog Prieplaukos kranto gatvė, kuria buvo nutiestas siaurasis geležinkelis, buvo tankiai apgyvendinta, o traukinėlis savo keliamu nuolatiniu triukšmu ir skleidžiamais dūmais tos gatvės gyventojams keldavo didelį diskomfortą. Esą ten gyvenantys žmonės galėjo vėdinti kambarius tik naktį, kuomet nekursavo traukinėlis. Siekdama sumažinti traukinėlio skleidžiamus dūmus, 1929 m. Geležinkelių valdyba nupirko partiją specialių anglių, kurios skleisdavo mažiau dūmų, tinkamam jų kūrenimui specialiai instruktuodavo mašinistus.

Nuolatiniais kreipimaisiais į Susisiekimo ministeriją ir kitas valstybės institucijas savivaldybė pasiekė savo tikslą. 1935 m. rugpjūčio 1 d. siaurojo geležinkelio eismas tarp Aukštosios Panemunės ir Senamiesčio buvo nutrauktas. „Siaurukas“ kauniečiams tarnavo lygiai 16 metų. Keleivių pervežimas „siauruku“ buvo laikinas miesto transporto sistemos problemų sprendimas po I-ojo pasaulinio karo, tačiau modernėjančioje laikinojoje sostinėje ilgainiui jis tapo atgyvena.

Paskutiniais eksploatavimo metais keleivinis traukinėlis kasdien per miestą atlikdavo 128 reisus. Iš viso per savo gyvavimo laikotarpį (1919–1935 m.) jis pervežė apie 35 milijonus keleivių. Likvidavus keleivių pervežimą „siauruku“ padaugėjo darbo miesto autobusams. Siekiant išlaikyti pakankamą susisiekimą tarp miesto centro ir Šančių bei Aukštosios Panemunės buvo 24 procentais padidintas autobusų eismas.

Sovietmečiu beveik visa Kauno siaurojo geležinkelio infrastruktūra buvo likviduota, tačiau miesto periferijoje siaurasis geležinkelis tebebuvo naudojamas. Jis jungė Ežerėlį su Aleksote įsikūrusiu Kauno mėsos kombinatu. Netgi keleiviai buvo vežiojami iš Ežerėlio į Aleksotą. 2002 m. siaurojo geležinkelio bėgiai dar buvo išlikę tarp Kauno Palemono keramikos gamyklos (AB „Palemono keramika“), Neveronių ir Krūnos molio karjero. Iki šiol greta Jiesios plento tebėra pylimas, kuriuo buvo nutiesta siaurojo geležinkelio vėžė. 2005 m. netoli Studentų g. statybininkai tiesdami telekomunikacijų kabelį aptiko ilgai žemėje gulėjusią Kauno tvirtovės siaurojo geležinkelio 3 m ilgio 750 mm pločio bėgių atkarpą, kuri veikiausiai priklausė tvirtovės statybose naudotam kilnojamajam geležinkeliui.

Literatūros ir šaltinių sąrašas

Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku