Galerija

Kauno miesto paplūdimiai XX a. 3–4 deš.

Kauno miesto, įsikūrusio dviejų didžiausių Lietuvos upių santakoje, likimas neatskiriamai buvo ir yra susijęs su upėmis. Žmonės nuo seno naudojosi upėmis (jų ištekliais) tiek kasdieninėje buityje, tiek darbe, tiek ir laisvalaikiu. Smėlėtos Nemuno ir Neries pakrantės bei jose esantys paplūdimiai miestiečiams pasitarnaudavo kaip puikios rekreacinės zonos. Nūdieną Kauno upių paplūdimiai yra ganėtinai apmirę, daugumą vandens malonumų ir teikiamos vėsos mėgėjų sutraukia Kauno marios ar Lampėdis. Tačiau Pirmojoje Lietuvos Respublikoje Kauno paupių paplūdimiai šiltuoju metų laiku tapdavo miesto visuomenės traukos objektu, tam tikra laisvalaikio (ir ne tik) praleidimo erdve.

Paplūdimių lokalizacija

XX a. 3–4 dešimtmečiuose Kauno miesto paplūdimių vietos ir skaičius metai iš metų kiek varijavo, tačiau jie buvo kasmet įrengiami daugmaž tose pačiose paupių zonose, nes žmonės per keletą metų priprasdavo prie tam tikrų paplūdimių vietų. Miesto centrinės dalies gyventojus aptarnavo du pagrindiniai pliažai: pirmasis buvo Nemuno ir Neries santakoje (prie Nemuno), antrasis – ties Karmelitų bažnyčia Nemuno saloje (1940 m. šis pliažas likviduotas, buvo norima Nemuno saloje įrengti hipodromą). Vilijampolėje taip pat dažniausiai būdavo pora paplūdimių: pirmasis aukščiau Petro Vileišio tilto, kitas – ties tuometine „Vaikelio Jėzaus“ draugijos prieglauda (ji buvo dabartinio „Šilko“ fabriko prieigose). Šančiai įvairiais metais turėjo du ar tris paplūdimius: ties Mažeikių gatve, priešais Napoleono kalną bei ties „Drobės“ fabriku (vėliau jis buvo panaikintas dėl užteršto vandens). Aleksotas taip pat turėjo nedidelį paplūdimį aukščiau Vytauto Didžiojo tilto netoli Minkovskio g. Žaliakalnio gyventojų poreikiams buvo įrengiamas nedidelis paplūdimys Jonavos g. (maždaug ties Kapsų gatve). Aukštojoje Panemunėje buvo du paplūdimiai: pirmasis veikė prie Panemunės šilo pradžios (pietvakarinis šilo kampas), o antrasis – A. Panemunėje kairiau Vičiūnų kaimo. Bendras paplūdimių skaičius kiekvienais metais dažniausiai svyruodavo tarp devynių ir dešimties.

Prieš kiekvieną maudymosi sezoną Kauno miesto savivaldybės sudaryta komisija aplankydavo Kauno upių pakrantes ir nuspręsdavo kokiose vietose buvo galima atidaryti pliažus. Nustatant jų išdėstymo vietas buvo stengiamasi laikytis principo, kad kiekvienas Kauno rajonas, buvęs netoli upių, turėtų savo paplūdimį. Buvo siekiama, kad kiekvienos Kauno vietovės gyventojai netoli savo namų galėtų maudytis daugmaž saugiuose upių ruožuose (juose budint gelbėtojams), tokiu būdu norėta žmones atitraukti nuo įvairių nelegalių (nesaugių) pliažų. Vietų paplūdimiams parinkimas daugiausiai priklausydavo nuo patogios pakrantės (smėlėtas, lygus krantas), neduobėto ir sąlyginai lygaus toje upės atkarpoje dugno bei vandens švarumo (tikrinta ar fabrikai ten neišleisdavo nuotekų). Kasmet upėse atsirasdavo vis naujų nesaugių maudymuisi vietų: vandens lygis svyruodavo (kai kur tapdavo per gilu maudytis), potvynių metu upių dugne susidarydavo įvairių duobių. Pavojingose vietose (pvz., įdubose, kuriose susidarydavo verpetai) buvo statomos raudonos plūdės su įspėjamaisiais ženkliais, o pačios pavojingiausios vietos buvo aptveriamos virvėmis.

Maudymosi sezonas Kauno miesto pliažuose prasidėdavo gegužės–birželio mėnesiais ir trukdavo iki rugsėjo. Kaip byloja statistiniai duomenys, Kauno pliažai buvo itin lankomi. Štai 1931 m. Kauno paplūdimiuose per du mėnesius apsilankė 318582 asmenys – 158098 vyrai ir 160484 moterys. Daugiausia lankytasi Karmelitų pliaže – 89180 lankytojų, mažiausiai – vadinamajame Eigulių pliaže (8500 lankytojų), buvusiame netoli ten stovėjusio vadinamojo Eigulių tilto (maždaug toje vietoje dabar stovi Varnių tiltas). 1937 m. paplūdimių lankytojų srautai nesumenko: per mėnesį nuo maudymosi sezono pradžios Kauno paplūdimius aplankė apie 300 tūkst. žmonių. Net darbo dienomis paplūdimiuose maudydavosi po 15–20 tūkst. žmonių (savaitgaliais turėjo būti dar daugiau), o dar maždaug pusė šio skaičiaus maudydavosi ne paplūdimiuose, t. y. neleistinose vietose. Nors šie skaičiai, tikėtina, kiek padidinti, tačiau atsižvelgiant į tuometinį Kauno gyventojų skaičių (1939 m. Kaune galėjo gyventi apie 150000 žmonių), toks gausus paplūdimių lankymas rodo, jog jie buvo tapę svarbia miestiečių laisvalaikio praleidimo vieta, kurioje virė gana aktyvus socialinis gyvenimas. Paplūdimiai atliko dvi funkcijas – utilitarinę (maudymasis dėl asmens higienos poreikių) bei laisvalaikio praleidimo. Pliažai daugeliui miestiečių buvo bene vieninteliai vandens pramogų šaltiniai, nes poilsis Lietuvos kurortuose buvo brangus, jie buvo toli (neskaitant Aukštosios Panemunės, Lampėdžių).

Skęstančiųjų gelbėjimas

Kauno miesto valdyba 1923 m. pradėjo reguliariai rūpintis Kauno miesto paplūdimių lankytojų apsauga. Ji samdė gelbėtojus, aprūpino juos valtimis, lankais, virvėmis ir kitu inventoriumi. Jie budėdavo visos oficialios paplūdimių darbo dienos (maždaug nuo 8 valandos ryto iki 8 valandos vakaro) metu. Dažniausiai kiekviename Kauno paplūdimyje budėdavo po du gelbėtojus, tačiau šventadieniais kartais būdavo pasitelkiami papildomi gelbėtojai. Jie taip pat buvo įpareigoti prižiūrėti bendrą tvarką paplūdimiuose, drausminti šiukšlintojus, neleisti bendruose paplūdimiuose maudytis nuogiems, sulaikyti įvairius vagišius ir pan.

Dauguma Kauno miesto paplūdimių gelbėtojų gana gerai sugebėjo atlikti savo darbą. Tą liudija, jog per 10 metų oficialiuose Kauno paplūdimiuose nuskendo tik 4 žmonės, kai kuriais metais per maudymosi sezoną buvo išgelbėjama net iki 100 žmonių. Karmelitų paplūdimyje budėjo skenduolių „karaliumi“ tituluotas gelbėtojas Venckūnas, 1936 m. išgelbėjęs net 25 skęstančiuosius. Norintiems tapti gelbėtojais buvo keliami nemaži reikalavimai (turėjo mokėti gerai valdyti valtį ir plaukti), vykdyta gana griežta jų atranka. Štai 1933 m. kandidatų būti gelbėtojais buvo 34, bet egzaminus išlaikė tik 14.

Paplūdimių infrastruktūra ir jos problemos

Įvairūs paplūdimių infrastruktūros trūkumai neprasprūsdavo pro žurnalistų akis. Ne kartą spaudoje buvo skundžiamasi, jog Kauno paplūdimiuose trūkdavo būdelių persirengimui. Teigta, jog Kauno paplūdimiuose jos buvo būtinos, nes kauniečiai į paplūdimius ateidavo ne atitinkamai apsirengę, o kasdieniškai („iš gatvės“), todėl reikėjo kur nors persirengti. Lietuvos aide skųstasi, jog Kauno pliažuose trūko švaros, nes poilsiautojai palikdavo gausybę šiukšlių. Esą nė viename pliaže nepastebėta šiukšliadėžių. Pagal Kauno miesto valdybos nustatytą tvarką, paplūdimius rytais turėjo valyti juos išsinuomoję rangovai arba budintys gelbėtojai, tačiau nežinia, kiek to buvo laikomasi praktikoje.

Geriausia infrastruktūra pasižymėjo lankomiausi paplūdimiai. Daugiausiai pagyrų spaudoje susilaukė Aukštosios Panemunės paplūdimiai, kurie vertinti už gražias smėlėtas pakrantes, gana švarų vandenį bei gretimais stūksantį tyro oro šaltinį – pušyną. Aukštosios Panemunės pirmajame pliaže buvo įrengtos puikios persirengimo kabinos, prie kranto stovėjo Jachtklubo jachta, dveji tramplynai (bokštai šokti į vandenį), keliolika baidarių. Miesto savivaldybė šiame pliaže pastatė aptvertas „saulės vonias“ vyrams ir moterims, kuriose buvo galima degintis visiškai nuogiems (už kaitinimosi vietą ir rūbų saugojimą imtas 20 centų mokestis). Pašilėje buvo įrengtas restoranas–kurhauzas, kuriame buvo galima išgerti, pavalgyti, pašokti, jo kieme buvo lauko biliardas, supynės. Neretai infrastruktūrą (paviljonus, bufetus ir kt.) Kauno pliažuose būdavo pavedama įrengti juos išsinuomuojusiems rangovams. Atokesniuose ir mažiau lankomuose pliažuose infrastruktūra būdavo minimali (persirengimo kabinų neretai ir nebuvo), tebūdavo tik pavieniai pardavėjai su vaisvandeniais ir pan.

Upių vandens tarša tuometiniame Kaune buvo opi problema (jokių efektyvių vandens valymo įrenginių nebuvo), ji dažniausiai būdavo aktualizuojama pristatant Kauno paplūdimių aplinkos trūkumus. Vandens tarša gana dažnai buvo traktuojama kaip vienas pagrindinių Kauno paplūdimių patrauklumą menkinančių faktorių. Nemuno ir Neries vanduo būdavo teršiamas fabrikų, lentpjūvių, kanalizacijos nuotekomis. Netoli vieno populiariausių Kauno pliažų (Karmelituose) buvo išleidžiamasis Šančių kanalizacijos vamzdis, kuriuo į Nemuną keliavo nešvarumai. Pabėgių mirkymo dirbtuvės labai teršė Santakos, Aleksoto, Karmelitų paplūdimius. Abu Aukštosios Panemunės paplūdimiai laikyti švariausiais, nes jie nebuvo užteršti miesto kanalizacijos nešvarumais, tačiau juos pasiekdavo Petrašiūnų fabrikų nuotekos.

Keletas vaizdelių iš anuometinių paplūdimių kasdienybės

Tuometinės spaudos publikacijos atskleidžia, kokios įdomiausios ir originaliausios kiekvieno Kauno pliažo detalės būdavo pastebimos akylųjų spaudos reporterių. Karmelitų pliažas esą būdavo pilnas nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. Šiame pliaže buvo daug „mamos vaikelių“, t. y. dyko gyvenimo žmonių, kurie pirmieji ateidavo ir paskutinieji išeidavo iš pliažo, siekdami pagerinti „juodumo“ rekordą. Vienų pliažų lankytojų kostiumai buvo nuo galvos iki kojų, kitų – vos nosinaitės ar lapelio dydžio. Karmelitų pliaže būdavo galima pastebėti daug Kauno vokiečių. Jaunimas žaisdavo futbolą, kiti „imituodavo“ kumščiasvydį, dar kiti lankelius mėtydavo, svarmenis kilnodavo. Šančių pliažas garsėjo savo gražuolėmis ir „babiloniškomis šnektelėmis“. Paplūdimys priešais Napoleono kalną vadintas proletariškuoju pliažu. Ten rinkdavosi daug darbininkų, tarnaičių, o pliažo elitą sudarė vadinamosios Šančių „bachurkos“ (jos kalbėjo maišyta lietuvių–lenkų–vokiečių kalba). Santakos pliaže būdavo sugulę „gražuolės Izraelio dukterys ir jaunuoliai“. Šiame pliaže lankydavosi visokie bankrutavusių laikraščių direktoriai, leidėjai, „apspjaudyti rašytojai“ ir kt. Pliažas vadintas „išeikvotojų“ pliažu. Vilijampolės (Slabados) pliažas netoli P. Vileišio tilto vadintas rimčiausiu pliažu, nes į jį ateidavo iš Ješiboto „Talmudo paslapčių žinovai“ su jermūlkomis ant galvų, esą jie iš įpročio pradėdavo linguoti, bet į vandenį nelįsdavo. Vilijampolės paplūdimyje prie Neries dominavo lenkų kalba. Šie įdomūs, šmaikštūs pastebėjimai, atskleidžia, kas tų laikų žmogui pirmiausia krisdavo į akis, kas atrodė neįprasta, kad būtų verta atskiro paminėjimo.

Kauno paplūdimiai kaip vertybių kaitos veidrodis

XX a. pradžioje sekuliarėjant ir demokratėjant kultūrai, tarp jaunimo ėmė plisti mada maudytis kartu bendruose pliažuose. Pradžioje toks elgesys tradicionalistinėje Lietuvos visuomenėje buvo laikomas smerktinu ir netoleruotinu. 1923 m. Kauno miesto ir apskrities viršininkas išleido įsakymą, pagal kurį vyrams ir moterims kartu maudytis uždrausta. Moterims drausta eiti į vyrų maudymosi vietas, vyrams – į moterų. Už šių nuostatų nepaisymą grėsė administracinė bauda iki 1000 Lt arba net mėnuo arešto. Tačiau ši mada buvo gajesnė negu įvairūs draudimai ir pamažu plito. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje išleistose paplūdimių naudojimosi taisyklėse be atskirų vyrų ir moterų paplūdimių buvo numatyti ir bendrieji paplūdimiai. Juose leista maudytis tik su maudymosi kostiumais. Oficialių bendrųjų pliažų buvimo faktas rodo, jog Kauno miesto valdžia susitaikė su pasikeitusiais visuomenės maudymosi įpročiais. Bendrieji pliažai, jeigu greta jų būdavo atskiri vyrų ir moterų paplūdimiai, turėdavo būti ne siauresni kaip 50 metrų (kad atskirtų vyrų ir moterų pliažus bei nekeltų paplūdimių lankytojams įvairių pagundų).

Vyrų ir moterų maudymasis bendruose pliažuose, išreiškęs visuomenės demokratėjimą (XX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje lankomiausi būtent ir buvo bendrieji pliažai), laisvesnes elgesio normas, kai kuriems konservatyvesnių pažiūrų visuomenės atstovams buvo ganėtinai nepriimtinas ir moraliniu atžvilgiu smerktinas elgesys. Tačiau iš konservatyviosios visuomenės dalies pasigirsdavo nuolatinių raginimų bendruosius pliažus likviduoti. Spaudoje tuometinis laikmetis kartais buvo priešpastatomas „seniems geriems laikams“, t. y. prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kuomet žmonės buvo „dorovingi“ ir niekam neateidavo į galvą mintis, kad vyrams ir moterims būtų galima maudytis kartu. Dienoje retoriškai klausta, ką pasakytų, jei „atsikeltų iš kapų su dideliais saulės lietsargiais ir plačiom skrybėlėm senojo Kauno ponios?“ Tačiau pasitaikydavo ir bendrųjų pliažų apologetų balsų. XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Kaune lankęsis JAV lietuvis Algirdas Margeris–Šeštokas taip pat išreiškė savo požiūrį į tuometėje spaudoje populiarius svarstymus dėl tariamai nederamo jaunimo elgesio bendruosiuose Kauno pliažuose, kai vieni jų lankytojai kitų elgesyje įžvelgdavo ištvirkavimą ir gundymą. Jo nuomone, dvasiškai ir fiziškai subalansuotą žmogų niekas negalėjo sugundyti ir išvesti iš tiesaus kelio.

Dar aštresnės kritikos susilaukė tuomet Kauno paplūdimiuose plitusi mada – nudizmas. Piktintasi ne tiek nudizmu apskritai, bet jo propagavimu bendruose paplūdimiuose, kur susirinkdavo abiejų lyčių žmonės, šeimos su vaikais ir kt. Tarp konservatyviųjų visuomenės sluoksnių toks elgesys buvo suvokiamas kaip didžiulė netvarka ir papiktinimas. Lietuvos aide skųstasi, jog Šančių pliaže jaunimas ne tik kad nesilaikydavo pliažų suskirstymo pagal lytis ir visi išsibarstydavo kaip kas norėjo, bet tarp jų pasitaikydavo ir nuogalių. Todėl tvarkingesni šančiečiai eidavo iš oficialaus pliažo ir degindavosi ant sielių ar kur kitur, kad tik nematytų nuogybių. Tačiau būta ir kitokių nuomonių šiuo klausimu. Antai Lietuvos žiniose draudimas maudytis be kostiumų traktuotas net kaip tikras neturtingųjų diskriminavimas, nes jie neva neturėdami pinigų nusipirkti kostiumų negalėjo maudytis Kauno paplūdimiuose. Visa minėtoji diskusija dėl deramo ir nederamo elgesio Kauno paplūdimiuose rodė demokratėjančios, sekuliarėjančios jaunosios kartos ir tradicionalistinės bei religingos senosios kartos pažiūrų ir vertybinių orientacijų susidūrimą.

Plintant nudizmo madai tiek iš vyrų, tiek iš moterų pusės kildavo vis dažnesni pageidavimai įrengti atskirus pliažus su galimybe degintis nuogiems. Miesto valdžia delsdavo atidaryti atskirus vyrų ir moterų paplūdimius (suteikiant galimybę juose degintis nuogiems), nes šiems paplūdimiams įrengti trūko vietos (jie turėjo būti gana atokiai vienas nuo kito bei kitų viešųjų zonų, o juos aptverti tvoromis buvo brangu). Be to, nudistų paplūdimius miesto ribose įrengti buvo gana keblu, nes upėmis plaukdavo garlaiviai, motorinės valtys, kurių keleiviai galėjo būti sutrikdyti reginių šiuose paplūdimiuose. Susidurdama su maudymuisi tinkamų plotų trūkumu atskiriems vyrų ir moterų pliažams įrengti, miesto savivaldybė gana kūrybiškai sprendė šią problemą. Štai 1932 m. išleistose naudojimosi Kauno paplūdimiais taisyklėse sprendžiant lyčių atskyrimo ir nudistinio maudymosi problemas buvo numatyta tokia tvarka, pagal kurią tam tikromis valandomis vyrams ir moterims savo paplūdimiuose leista maudytis nuogiems, tačiau tuomet buvo neleidžiama maudytis vyrų ir moterų pliažus skyrusiuose bendruose paplūdimiuose. Šios taisyklės (bent jau teoriškai) turėjo išspręsti minėtas maudymosi klausimo komplikacijas, tik nežinoma, kiek jų buvo laikomasi praktikoje.

Spaudoje būta gana įdomių pasvarstymų dėl tinkamo ir netinkamo paplūdimių kostiumų stiliaus. Lietuvos aide rašyta, jog tuomet Kaune populiarūs vyrų maudymosi kostiumai – triusikai („figos lapo didumo siūlu parištas skuduras“) kitose šalyse buvo nelaikomi maudymosi kostiumais ir bendruose pliažuose su jais pasirodyti buvo draudžiama. Kai kurių konservatyvesnių asmenų požiūriu, minimalistinio stiliaus maudymosi kostiumai buvo nepriimtini kaip neestetiški ar nedorovingi.

***

Pirmojoje Lietuvos Respublikoje Kauno miesto paplūdimiai tapo nauja visuomenės laisvalaikio praleidimo erdve, atspindinčia Lietuvos visuomenės demokratėjimo ir liberalėjimo poslinkius. Maudymasis paplūdimiuose tapo bemaž visuotinai emancipuota veikla. Ilgainiui visuomenė ėmė mažiau stigmatizuoti nuogą ar apsinuoginusį kūną, o laiko praleidimą paplūdimiuose vertinti kaip dykinėjimą. Paplūdimiai tapo viena iš viešųjų miesto erdvių, kurioje miestiečių bendruomenė bendravo ir leido laisvalaikį.

Šaltinių ir literatūros sąrašas

  1. Kauno apskrities archyvas (KAA), f. 59, ap. 5, b. 117, 150.
  2. „Dešimtis Kauno miesto savivaldybės įsakymų“ kaip naudotis Nemuno maudyklėmis / Lietuvos aidas. – 1930, liepos 7, p. 7.
  3. Naujas žodis. – 1930, Nr. 13, p. 271.
  4. Kaunas. – [Kaunas] : Geležinkelių valdybos leidinys, 1930. – P. 23.
  5. Kauno pliažų statistika // Lietuvos žinios. – 1931, rugsėjo 4, p. 4.
  6. Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje 1931 // A. Margeris–Šeštokas. – Kaunas, 1932.
  7. Maudyklėms tvarkyti įstatymas // Savivaldybė. – 1932, Nr. 6, p. 36–37.
  8. Kauno pliažai // Lietuvos aidas. – 1932, liepos 16, p. 7.
  9. Kauno pliažai // Diena. – 1933, birželio 16, p. 3.
  10. Kur šiemet kauniečiai galės maudytis – Nemune ar Neryje? // Sveikata ir darbas. – 1934, Nr. 6, p. 220.
  11. Kauno miesto ribose nustatė maudyklių vietas // Lietuvos žinios. – 1935, birželio 14, p. 7.
  12. Apie pliažus: Karmelitai // Lietuvos žinios. – 1935, liepos 8, p. 5.
  13. Kauno pliažai šiemet gerai sutvarkyti // Rytinis Lietuvos aidas. – 1936, liepos 17, p. 4.
  14. Kauno pliažuose // Lietuvos žinios. – 1936, liepos 17, p. 4.
  15. Kelionė aplink Kauną // Diena. – 1938, birželio 19, p. 3.
  16. Su motorine valtimi po Kauno paplūdimius // XX amžius. – 1939, gegužės 23, p. 6.
  17. Šiandien pradeda veikti Kauno paplūdimiai // Rytinis Lietuvos aidas. – 1937, gegužės 15, p. 4.
  18. Kauno miesto paplūdimiuose // Lietuvos aidas. – 1937, birželio 11, p. 2.
  19. Karo sanitarijos skyrius susirūpino Kauno paplūdimių reikalais // Lietuvos aidas. – 1938, rugpjūčio 4, p. 1.
  20. Dar apie netvarką Kauno paplūdimiuose // Darbininkas. – 1938, rugpjūčio 19, p. 7.
  21. Biednas Kaunas taip pat trokšta sveikatos / J. Kryvis // Diena. – 1939, birželio 18, p. 3.
  22. Kauno miesto statistikos metraštis 1938. – Kaunas, 1939.
  23. Kauno paplūdimiuose birželio 1 d. galime pradėti maudytis // Lietuvos žinios. – 1940, gegužės 30, p. 7.
  24. Prieškario pliažų reporterio pasakojimai / E. Banys // Kauno diena. – 1996, rugpjūčio 31, p. 18–19.
  25. Kauno diena. – 2004, spalio 26, p. 28.
  26. Kauno diena. – 2005, sausio 15, p. 11.
  27. Fotografas Kazimieras Dudėnas : archyvai / [sudarytoja Irma Balčiūnienė]. – Kaunas, 2011. – P. 12–13.

Parodą parengė Mindaugas Balkus, Ąžuolyno bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro Kaunistikos grupės vyresn. bibliografas, 2012 m.

Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku
2024 © Kauno apskrities viešoji biblioteka