Kauno funikulieriai
Kauno funikulieriai – unikali transporto priemonė, neatsiejama miesto istorijos, architektūros ir technikos paveldo dalis.
Prancūziškas pavadinimas „funiculaire“ kilęs nuo lotyniško žodžio funiculus, kuris reškia virvutė, lynas. Funikulierius (liet. keltuvas) – trumpas geležinkelis su lynine traukle, įrengiamas stačiuose šlaituose keleiviams vežti. Daugiausia keltuvai naudojami kalnuotose šalyse. Pirmieji keltuvai įrengti 1854 m. Genujoje (Italija) ir Zemeringe (Austrija).
Kaunas – vienintelis Lietuvos miestas, kuriame įrengti įdomios architektūros inžinieriniai statiniai, sumaniai pritaikyti prie aplinkos (tiesa, Vilniuje veikia panašus įrenginys – keltuvas į Gedimino kalną). Funikulieriai pastatyti Lietuvos prezidento Antano Smetonos rūpesčiu. Žaliakalnio funikulierius, įrengtas 1931 m., o 1935-aisiais pradėjo veikti antrasis Kauno funikulierius Aleksote, sujungęs Nemuno krantinę su Aleksotu, Linksmadvariu.
1938 m. rūpinantis miesto gyventojų susisiekimu, Kauno miesto planuose buvo numatyta pastatyti dar keletą keltuvų. Vienas jų, sujungsiantis Vytauto prospektą ir gatveles ties dabartine biblioteka Mažajame Ąžuolyne, buvo net suprojektuotas, kitas turėjo pagerinti A. Mackevičiaus ir aplinkinių gatvių susisiekimą su centru. Sovietmečiu tos idėjos irgi ne kartą analizuotos, tačiau iki konkrečių darbų neprieita.
2003 m. funikulieriams suteikti kultūros paminklo statusai. Abu veikia nepakeitę pirminės funkcijos bei autentiškos architektūros, sudaro darnią visumą su aplinka ir suteikia informacijos apie to meto inžinerijos bei architektūros lygį. Juos pelnytai galėtume laikyti prieškario Kauno laikus menančiais simboliais.
Literatūros sąrašas
Parodą parengė Dalia Giniuvienė, Ąžuolyno bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro Kaunistikos grupės vyr. bibliografė, 2009 m.