Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku
Kaunas pokariu (1944–1960 m.)
Antrojo pasaulinio karo metu Kaunas patyrė tris okupacijas, kurios miestui padarė daug fizinių ir dvasinių žaizdų. Laikinoji sostinė neteko didžiosios dalies žydų bendruomenės, tarpukario Kauno elitas buvo išblaškytas – daugelis atsidūrė tremtyje, žuvo karo sūkuriuose ar, bėgdami nuo sovietų sugrįžimo, emigravo į Vakarus. 1944 m. Kaunas buvo miestas be tiltų. Visi tiltai per didžiąsias upes – Nemuną ir Nerį – buvo sunaikinti. Miesto ūkinis gyvenimas buvo paralyžuotas: dauguma pramonės įmonių („Drobė“, „Maistas“, „Metalas“ ir kt.), Kauno centrinė ir Petrašiūnų elektrinės, vandentiekio įrenginiai Žaliakalnyje bei Kleboniškyje buvo susprogdinti. 1944 m. atsitraukianti nacistinės Vokietijos kariuomenė (vermachtas) iš viso sunaikino apie 600 įvairių Kauno pastatų. Tačiau karo netektys ir pokario sunkumai neatėmė kauniečiams noro dirbti ir atkurti nuniokotą miesto ūkį, sugrąžinti Kauno gyvenimą į įprastas vėžes.
Tai – prieštaringas laikotarpis, kuriame miesto ūkinis gyvenimas gana sparčiai atsigavo po karo negandų, daugėjo gyventojų, vystėsi pramonė, tačiau tuo pat metu Kaune vyko ryškus visuomenės gyvenimo sovietizavimas. Mieste dygo sovietų vadų skulptūros, pastatai buvo „puošiami“ jų atvaizdais, o socialistinių švenčių ir minėjimų (Lapkričio 7-osios, Gegužės 1-osios ir kt.) metu miestiečiai turėjo nešti sovietų vadus šlovinančius plakatus. Parodoje pateikiamose nuotraukose buvo užfiksuotos ne visos pokario (ankstyvojo sovietmečio) Kaune gyvenimo pusės, daugelis dramatiškų tuometinių įvykių liko už kadro.
Parodą parengė Mindaugas Balkus, Ąžuolyno bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro Kaunistikos grupės vyresn. bibliografas, 2016 m.
