Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku
„Vaidenasi man pasaka“
Viktoras turėjo humoro jausmą. Miniatiūroje „Vaidenasi man pasaka“ mokėjo švelniai pasijuokti iš savo jaunystės ketinimų nuveikti ką nors svarbaus…
„Kiekvienas žmogus savo gyvenime privalo pastatydinti mokyklą, iškasti šulinį, pasodinti medį arba padaryti kažką panašaus, kad gyvenimas nepraeitų pro šalį ir nedingtų amžinybėje be pėdsakų“ (Antonas Čechovas).
Šiuos neužmirštamus žodžius parsivežiau iš Melichovo – to neužmirštamo A. Čechovo muziejaus, aplankyto 1957 m. liepos 23 d. Praėjo jau keturiasdešimt penkeri metai, o Melichovas ir A. Čechovas niekaip neužsimiršta.
… 1957 m. rugsėjo mėnesį prasidėjo mano antrieji darbo metai Griškabūdyje. Daug nusivylimų, daug liūdesio, daug jaunatviško polėkio ir džiaugsmo.
… Melichovas – tai kaimas pamaskvėje. Griškabūdis – taip pat kaimas su sena originalia bažnytėle. Ši Zanavykijos vietovė nėra visai užmiršta. Netoliese yra didžiojo kalbininko Jono Jablonskio tėviškė Rygiškių kaime. Pačiame bažnytkaimyje dar gyvas poeto Prano Vaičaičio brolis – senukas kunigas Juozas. Neseniai iš tremties buvo sugrįžęs žymus prieškario politikos veikėjas Valentinas Gustainis. Grįžau su gilia Čechovo mintimi. Man A. Čechovas yra didžiausias rusų rašytojas, dvasios įkvėpėjas. Šiame Griškabūdžio kampelyje teks išbūti dar vienerius tarnybos metus, o paskui keliai pasuks nežinomomis kryptimis.
… Kitais metais iš tiesų išvažiavau ir daugiau niekada negrįžau. Ką ten palikau gero? Į šį gėrio sąrašą neįtraukiu darbo mokykloje. Tai buvo kasdienybė. Bet ką nuveikti neužmirštamo? Tuo metu norėjosi sensacijų. Mano tuometinė aistra buvo baletas. Jau nuo seno buvau matęs daug įvairių baleto spektaklių. Ir staiga kilo noras supažindinti su gyvu baletu kaimo gyventojus. Tuomet kaime dar nebuvo televizorių – vienintelės priemonės, galinčios suteikti žinių apie teatrą.
Mano ryšiai su Latvijos akademinio operos ir baleto teatru Rygoje buvo apvainikuoti baleto artistų pasirodymu Griškabūdyje. Argi tai ne sensacija? Panašaus įvykio niekada nėra buvę ir, be abejo, nebus ir ateityje.
Atvažiavo trys šokėjai: Inesa Jurgena, Boleslovas Adamons, Egilsas Uosis (Osis) ir akompaniatorius Dainis Zakis.
Aš beveik nieko neatsimenu. Viską užmiršau iš to didelio nerimo. Baletas Griškabūdyje! Prisimenu tik viena: kažkada šimtmečio pabaigoje Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę, dar vaiką, kunigas J. Tumas-Vaižgantas vežė iš Kulių į Palangą, kad pamatytų pirmąjį lietuvišką spektaklį – Keturakio komediją „Amerika pirtyje“. Vaižgantas kartojo Sofijai: „Nepamiršk! Įsidėmėk! Tai lietuviškas spektaklis!“ Kažką panašaus patyriau ir aš. Apie koncerto kokybę negalėjo būti jokių kalbų. Kritikai čia taip pat nebuvo vietos. Tokiais momentais triumfuoja tik entuziazmas ir sensacija. Tai buvo kultūrinis patriotizmas.
… Išsiderinęs senas pianinas. Žema scena. Ant rankų iškelta balerina galva siekdavo scenos lubas. Nelygios grindys man kėlė siaubą, nes šokėjai galėjo susižeisti. Bet viskas baigėsi sėkmingai.
Viena valanda kančios ir neišsakomo džiaugsmo amžinybė. Žiūrovai buvo apstulbinti. Reikėjo matyti jų veidus. Net ir didžiausi triukšmadariai nutilo. Griškabūdyje įvyko Rygos baleto artistų koncertas! Man ir dabar vaidenasi pasaka… Argi tai ne istorinis įvykis šio kaimo kultūriniame gyvenime? Jeigu kada nors bus rašoma Griškabūdžio istorija, šis faktas taip pat turėtų būti paminėtas. Štai ir išpildžiau A. Čechovo norus ir priesakus!“
1957 m. rugsėjo 4 d., Griškabūdis – 2002 balandžio 24 d., Kaunas
