Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku
„Visas mano gyvenimas, kiekviena diena susijusi su knyga…“ (Ch. V. Spitrys)
Chuanas Viktoras Spitrys
Chuanas Viktoras Spitrys gimė 1931 m. spalio 5 d. Urugvajuje, Montevidėjaus mieste, išeivių iš Lietuvos šeimoje. Su tėvais grįžęs į Lietuvą (apie 1938 m.) ir apsigyvenęs Lazdijuose, mokėsi Lazdijų pradinėje mokykloje. Šeimai persikėlus gyventi į Telšius, baigė Telšių gimnaziją, 1956 m. – Vilniaus pedagoginį institutą, vokiečių kalbos specialybę. Paskirtas mokytojauti Griškabūdy, Šakių rajone. 1958–1960 m. dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute vyr. laborantu, redaktoriumi, nuo 1961 m. – Kauno viešojoje bibliotekoje. Vadovavo Bibliografijos (1961–1962 m.) ir Kraštotyros (1971–1993 m.) skyriams. 1993–2001 m. dirbo Kauno apskrities viešosios bibliotekos Bibliografijos skyriaus Kaunistikos grupės vyriausiuoju bibliografu. Mirė 2006 m. gruodį. Palaidotas Užliedžių (Kauno raj.) kapinėse.
„Biblioteka – tai gyvenimo medis, prie kurio ateinama išmokti tobulumo“
Kartais apie žmogų, pasižymintį ypatingomis savybėmis, sakoma: jis gimė su marškinėliais. Apie bibliotekininką, bibliografą, bibliofilą Chuaną Viktorą Spitrį galėtume sakyti: jis gimė su knyga. Ypatinga savybė, jį lydėjusi visą gyvenimą – tai begalinė meilė knygai ir žinioms. „Be knygų niekas neturėtų galimybės susipažinti su žmonijos proto sukurtomis vertybėmis ir negalėtų žengti nė žingsnio į priekį“, – teigė Viktoras ir 40 metų mynė bibliotekos slenkstį...
Pasak prancūzų rašytojo A. Morua, bibliotekininkas yra „visos žmonijos kultūros saugotojas, tarpininkas tarp amžiais kaupto kultūrinio palikimo ir amžininkų veiklos“, padedąs „skaitytojui eiti toliau žmonijos žinių džiunglėmis“. Apie bibliotekininko specialybę, lygiai kaip ir apie knygos reikšmę žmonių gyvenime, būtų galima pririnkti daug žymių mąstytojų minčių. Tai liudija, koks svarbus bibliotekininko darbas. Ilgametis Kauno apskrities viešosios bibliotekos bibliografas, knygų mylėtojas, meno, muzikos ir literatūros žinovas, darbštus kraštotyrininkas, lektorius Chuanas Viktoras Spitrys teigė: „Biblioteka – tai gyvenimo medis, prie kurio ateinama išmokti tobulumo“. Tobulumo Viktoras siekė visą gyvenimą.
„Visas mano gyvenimas, kiekviena diena susijusi su knyga. Tėvas sakė, kad ir pyplys būdamas ne saldainių nupirkti prašydavau, o knygų. Baigęs Vilniaus pedagoginį institutą, buvau paskirtas mokytojauti Griškabūdy, Šakių rajone. Ne man, matyt, pedagogu būti – neklausė manęs vaikai...“, – taip apie save kalbėjo Viktoras, 1961 m. kovo 1 d. pradėjęs dirbti Kauno viešojoje bibliotekoje. Dirbo labai kūrybingai ir stebėtinai produktyviai. Parengė bibliografijos rodykles „Rusų rašytojai lietuvių kalba, 1940–1970“ (1974), talkinant Elenai Stankaitienei (1927–2021) ir kt. kolegoms – „Kaunas, 1940–1974“ (1979), „Žurnalo „Nemunas“ sisteminę rodyklę, 1967–1986" (1977, 1987); rankraštinius bibliografijos darbus „Kauno kronika, 1940–1983“ (1984), „Senasis Kaunas“, 1600–1918, 3 t. (1973, 1976, 1991); literatūros ir iliustracijų parodos katalogą „Senieji kalendoriai, 1763–1920“. Rengė personalinę literatūros rodyklę apie V. Bičiūną. Parašė metodinių straipsnių bibliotekininkystės, kraštotyros ir oratorinio meno klausimais. Paruošė kompozicijas M. K. Čiurlionio gimimo 100-osioms metinėms, J. Biliūno, K. Būgos jubiliejams pažymėti. Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos bendraautorius. Dalyvavo mokslinėse konferencijose (pranešimas „Bibliografinių žinių propaganda jaunųjų skaitytojų tarpe“ 1968 m. išspausdintas atskiru leidiniu). Buvo valstybinės tarpžinybinės bibliotekų komisijos kraštotyros koordinavimo tarybos narys (nuo 1976), „Žinijos“ draugijos narys. Apdovanotas Kultūros žymūno ženklu, garbės ir padėkos raštais. Slapyvardžiai: V. Akelaitis, V. Dovėnas.
Viktoras žinomas ir kaip vertėjas. Iš ispanų kalbos išvertė R. Galjego romaną „Donja Barbara“ (1961), iš rusų kalbos – S. Marvičiaus apysaką „Nelaimės signalas“ (1962), iš prancūzų kalbos – D. Didro filosofinę studiją „Laiškas apie akluosius regintiesiems pamokyti“ (1977), pastarasis vertimas išleistas ir Brailio raštu akliesiems.
Drauge su ilgamete kolege ir bendraminte bibliografe Elena Stankaitiene Viktoras, kaip didžiausią turtą, bibliotekai paliko ilgus metus kauptą kaunistikos kartoteką. Unikali, dabar jau per pusę milijono įrašų turinti kartoteka pradėta pildyti apie 1963 m. Informacija rinkta iš knygų, ikonografijos, tęstinių ir periodinių leidinių keliomis kalbomis. Viktoras parengė ir daugiau kartotekų: „Kauno regionas spaudoje, 1845–1944 m.“, „Rašytojai – Nobelio premijos laureatai“, „Ikonografija“ ir kt.
Viktoras buvo plačios erudicijos žmogus, tiesiog „vaikščiojanti enciklopedija“. Mokėjo 8 kalbas: lietuvių, ispanų, vokiečių, prancūzų, lenkų, rusų, lotynų, esperanto, skaitė kinų hieroglifus. Retas galėjo lenktyniauti su šiuo knygų pasaulio, meno ir literatūros žinovu, nustatant raritetų amžių bei autorius. „Myliu knygą. Jaučiu, kad tikrai myliu“, – sakė Viktoras, kurio bibliotekoje – leidiniai apie literatūrą, dailę, muziką, teatrą, baletą, kiną įvairiomis kalbomis.
„Labiausiai žmonių santykiuose vertinu nuoširdumą ir meilę plačiąja prasme...“, – kalbėjo Viktoras. Nuostabu tai, kad jis jautė poreikį dalytis žiniomis su kitais. Todėl neapsiribojo vien darbu bibliotekoje. 1965 m. pradėjo oratoriaus karjerą. Kauno centriniame lektoriume „Žinijos“ draugija rengdavo žodinius žurnalus, kuriuos vesdavo keletas lektorių, informuojančių apie politikos, mokslo, medicinos naujienas. Viktoras kalbėdavo apie kultūrą. Populiariausių jo paskaitų ciklų „Kultūros istorijai prabilus“ ir „Įžymiųjų žmonių gyvenimo ir draugystės puslapiai“ žmonės eidavo klausytis po keletą kartų; jie buvo nuolat atnaujinami, papildomi naujais faktais. Skaitydamas paskaitas, Viktoras įsijausdavo, susitapatindavo su pasakojamos istorijos herojais. Apie širdžiai mielus dalykus galėdavo kalbėti valandų valandas. Jis sakydavo: „Aš kalbu faktais, o jūs darykit išvadas, mąstykit, atsirinkit. Mane jaudina tie dalykai, apie kuriuos pasakoju. Paskaita, kaip ir knyga, eilėraštis, neturi atstumti žmogaus. Reikia nuoširdumo. Tik jis yra kalbos įtaigumo garantija“.
Nuo 1968 m. Viktoras dėstė Liaudies universiteto oratorinio meno fakultete bibliografiją ir oratorinio meno istoriją. Klausytis jo paskaitų atvykdavo mokytojai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, politikai, žurnalistai, studentai iš visos Lietuvos. Jis rengė literatūrinius ir muzikinius vakarus, skaitė paskaitas apie rašytojus Nobelio premijos laureatus. Specialų kursą šia tema dėstė ir Vilniaus universiteto Kauno vakarinio fakulteto lituanistams. Prisimenant Viktoro gebėjimą įtaigiai, vaizdžiai ir iš širdies papasakoti bet kokią istoriją galima teigti, kad iškalba – įgimta, o ne įgijama savybė. Juk talentingam lektoriui kalbėjimas yra kūryba, gyvenimo būdas, o paskaita – dvasinės saviraiškos forma. Lektoriaus veikla Viktorui buvo ne vien hobis, o galimybė bendrauti ir sukauptas žinias perteikti klausytojams.
Iškalbos meną ir bibliografiją Viktoras laikė neatsiejamais dalykais. Teigė, kad bibliografo darbas jį išmokė sisteminti žinias. Surinkti į darnią visumą, išbarstyti faktai tarytum įgaudavo naują prasmę. Iš knygų, bibliotekų, asmeninių archyvų surinkta medžiaga, amžininkų prisiminimai, padėdavo atkurti gyvą laikotarpio ar žymaus žmogaus paveikslą. Taip atsirado istorija apie keturis dešimtmečius trukusią Ivano Turgenevo ir Polinos Viardo bičiulystę, kurioje didžiulį vaidmenį atliko knyga; paskaita „Čiurlionienė ir jos bičiuliai"; literatūrinės-muzikinės kompozicijos apie K. Būgą, V. Kudirkos ir suomių rašytojos M. Talvio pažintį. Ilgametė draugystė, susirašinėjimas, susitikimai su A. Čechovo giminaičiais, prieš tai aplankius rašytojo gyventas vietas, inspiravo paskaitą „A. Čechovas ir L. Mizinova“. Iš šios veiklos vėliau gimė apie 100 miniatiūrinių psichologinių studijų. Deja, iš jų tik 11 buvo išspausdinta „Gabijos“ leidyklos 1996 metų kalendoriuje (1995), kuris metams pasibaigus ko gero liko ne vieno skaitytojo laisvalaikio skaitinių lentynoje.
Kruopštaus 25-erių metų darbo rezultatas – suvenyrinė knygelė „Pirmieji pasaulio tautų spausdinti leidiniai“ (2002). Idėja surinkti informaciją apie pirmąsias pasaulio tautų spausdintas knygas kilo 1977 m. Buvo išsiųsta 30 laiškų į tuometinės Sovietų Sąjungos respublikas ir autonomines sritis. Pirmieji atsakymai ir pradžiugino, ir išgąsdino. „Pasijutau beklimpstąs savo paties sumanymuose“, – kalbėjo Viktoras. Paaiškėjo, kad spaudos istorijoje daug atvejų, kai pirmiau išspausdinta ne knyga, o laikraštis, žurnalas, malda, eilėraštis ar vos kelios eilutės; daugelio tautų pirmosios publikacijos išspausdintos svetimose teritorijose arba jas paskelbė kitos tautos atstovai. Tik begalinė meilė knygai bei užsispyrimas neleido Viktorui sustoti pusiaukelėje. Niekada neužmiršiu jo švytinčių akių, kai Vidmanto Staniulio knygynas ryžosi išleisti dalį šios stambios mokslinės studijos (Viktoro asmeniniame archyve liko virš 500 parengtų straipsnių).
Ne mažiau už knygą Viktoras mylėjo teatrą, muziką (ypač operą), buvo šių sričių žinovas. Jis didžiavosi paties surinkta 5 tūkst. plokštelių kolekcija. Muzikos įrašus pirkdavo ne tik Lietuvoje, bet ir keliaudamas.
Kelionės Viktorui buvo ne tik atgaiva sielai, bet – galimybė pamatyti tai, apie ką buvo tiek daug skaitęs. Juk reikėjo paliesti vieną ar kitą architektūros šedevrą, pavaikščioti rašytojų pramintais takais, savo akimis pamatyti įžymių tapytojų drobes. Deja, sovietmečiu jo kelionių maršrutai apsiribodavo tik Sovietų Sąjungos teritorija. Viktoras domėjosi ne vien Lietuva (kurią jis puikiai pažino), Latvija, Estija; jis buvo apkeliavęs beveik visą tuometinę Sovietų Sąjungą: Baltarusiją, Ukrainą, Moldaviją (dab. Moldova), Kaukazo ir Centrinės Azijos respublikas, ir, žinoma, Rusiją, o Maskvoje ir Leningrade (dab. Sankt Peterburgas) lankėsi keletą kartų. Keliaudavo traukiniu – pigu ir patogu. Naktį važiuoji, dieną aplankai pasirinktą miestą.
Pamenu, pirmaisiais Nepriklausomybės metais išsiruošiau kelionėn į Paryžių. Viktoras rekomendavo būtinai aplankyti Père Lachaise (Per Lašezo) kapines ir pasakojo apie jas taip, lyg pats ten būtų buvęs – nubraižė kapinių schemą, pažymėjo žymių asmenybių kapus, kuriuos vertėtų pamatyti. Vaikščiojau po šį miestą mieste, su specialiu žemėlapiu, nemokamai dalijamu prižiūrėtojų, ir negalėjau atsistebėti, kaip tiksliai viskas buvo apibūdinta. Aplankiau Eloizos ir Abeliaro, rašytojų Michelio Prousto ir Oscaro Wilde'o, kompozitoriaus Fredericko Chopino, dainininkų Jimo Morrisono, Edith Piaf, Marijos Callas ir kt. kapus. Džiaugiuosi, kad vėliau Viktoras taip pat aplankė šias kapines ir nulenkė savo žilą galvą prieš mylimus herojus... Po kelionių visada gimdavo straipsniai, eilėraščiai, miniatiūros.
Apie Viktorą žinome ir daug, ir mažai. Jis buvo lyg ledkalnis, kurio regima tik viršūnė, o pagrindas slepiasi po vandeniu. Aukšto, tvirto stoto žmoguje gyveno švelni, jautri, romantiška siela. Kartais jis primindavo daugiabriaunį deimantą, žėrintį skirtingomis spalvomis. Kiekvienas, pažinojęs Viktorą, galėtų jį apibūdinti savaip. „Kietas“ profesinėje srityje, švytintis talentais, tyrų jausmų ir širdies žmogus. Jis gyveno daugybę gyvenimų vienu metu: buvo bibliografas, knygų mylėtojas, meno, muzikos ir literatūros žinovas, kraštotyrininkas, lektorius, kolekcininkas. Gal dėl to taip greit pavargo ir šį pasaulį paliko per anksti, mums visiems labai netikėtai.
Paskutinioji Viktoro dovana knygos mylėtojams – lyrinių miniatiūrų ir poezijos rinkinys „Koketavimas su praeitimi“ (2006), kurioje, anot autoriaus, prabyla praeitis, įvyksta akistata su savimi, kyla dvasios kova už buitį, ateitį ir tikėjimą žmogaus širdimi.
Viktoras turėjo dvi svajones – pamatyti Kiniją ir aplankyti Montevidėjų, tačiau joms išsipildyti nebuvo lemta... Jo palaikai atgulė gražiose Užliedžių kapinaitėse, o kapą puošia knygos formos antkapis su trumpu, kukliu įrašu: „Chuanas Viktoras Spitrys. 1931–2006“. Toks, kokio jis ir norėjo...
