Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku
„Haremo auka“
Viktoras turėjo gausų gerbėjų ir klausytojų būrį. Apie vieną jų rašo literatūrinėje miniatiūroje „Haremo auka“
„1978 m. sausio 28 d. „Žinijos“ draugijos salėje įvyks paskaita „Mados istorija“ …“ Tai eilinis skelbimas. Tema populiari. Nusibodę paskaitos apie ekonomiką ir ateizmą. Kultūros tematika publiką labiau domina. Kiekvienas lektorius turi savą klausytojų ratą. Jie sudaro tariamą paskaitos širdį. Kalbėtojas jaučiasi drąsus, tarsi savo mintis žarstytų artimiausiems draugams. Kas sudaro šios paskaitos esmę? Koks jos išeities taškas? Jeigu jo nebus, tuomet gyvas žodis liks tuščiu kevalu. Tai jau oratorystės pagrindų teorija. „Mados istorijos“ išeities taškas – grožio samprata, veržimasis į grožį. Ši teorija domina ir jaunus, ir senus. Nuolatiniai mano paskaitų lankytojai dažniausiai sėdi pirmose eilėse. Visi veidai seniai pažįstami. Ypač nepamirštama vienos senutės povyza. Moteriškė jau seniai atgyvenusi jaunystę, juokaujant galima jos amžių apibūdinti kaip „keliolika kartų po aštuoniolikos“, maždaug apie devyniasdešimt. Nusilpusi klausa. Moteriškė klauso atidžiai, pakreipusi į mane kairiąją ausį, ją pridengdama ir delnu padarydama savotišką kriauklę. Šitaip mano balsas neišsisklaido į šalis, tiesiai pasiekia tikslą. Tai tikriausiai viena mano gerbėjų. Paskaitoje dominuoja pagrindinė mintis: gamtoje visi patinai yra gražesni už pateles. Šios teorijos konkretūs pėdsakai ryškiai matomi ne tik džiunglėse, bet ir tarp civilizuotųjų, t.y. mūsų. Ne taip seniai, vos prieš kelis šimtmečius, baroko epochoje Prancūzijos vyrai puošėsi kaspinais, auskarais, plunksnomis. Prisiminkim „Tris muškietininkus“. Tačiau XIX amžius – ekonominių perversmų metas. Kapitalistinėje visuomenėje suklestėję fabrikantai neturėjo laiko puoštis. Jie dėvėjo tik tvarkingą juodą kostiumą. Tačiau kišenėje turėjo čekių knygelę. Ten slypėjo lobių paslaptis. Ši knygelė buvo skiriama ne sau, o savo draugei – moteriai papuošti. Šalia einanti pasipuošusi moteris tarsi kalbėjo, kad visas jos dėvimas grožis priklauso nuo vyriškio čekių knygelės. Ir štai, pabaigęs šį teiginį, išgirstu kažkieno svajonę, negarsiai išreikštą žodžiais: „Man patinka, kai vyras puošia moterį“. Tai mano senosios klausytojos svajonė. Kitaip negaliu apibūdinti šios pastabos. Seni žmonės dažnai garsiai reiškia savo komentarus. Aš kalbu toliau. Paskaita baigiasi. Tradicinis atsakinėjimas į keletą pateiktų nesudėtingų klausimų. Staiga manoji klientė iškelia ranką ir, sėdėdama, bet jau garsiai ir aiškiai paklausia: „O jūs vedęs ar nevedęs?“ Salėje pasigirdo juokas. Situacija, iš tiesų pasidaro kebli. Galiu atsakyti, jog paskaita ne apie mano asmeninį gyvenimą ir, arogantiškai iškėlęs galvą nueiti nuo scenos. Toks poelgis būtų pateisinamas, jeigu paklausėjos intonacijoje slypėtų pašaipos ir noro įgelti gaidelė. Tačiau manosios gerbėjos balsas buvo geraširdis, be jokių „užkulisių“. Be to ir jos solidus amžius neleidžia man šiurkščiai pasielgti. Tačiau nesinori viešai narstyti ir savojo gyvenimo užkulisių. Ilgai svarstyti nėra laiko. Kiekvienas lektorius puikiai žino, ką reiškia greita reakcija. Jeigu pradėsi dvejoti, abejoti, mikčioti – būsi pralaimėjęs. Veikti reikia drąsiai. Reikia, kad ir vilkas būtų sotus, ir avelė sveika. Ūmai prisimenu savo gerbėjos ištartą frazę. Nusitveriu jos tarsi Ariadnės siūlo, kuris turi išvesti mane iš šio labirinto. Geraširdiškai ir mandagiai pareiškiu: „Neseniai pasakėte, kad jums patinka, kai vyras puošia moterį. Tačiau taip elgtis gali tik turtingi vyriškiai. Aš neturiu tiek pinigų, kad puoščiau moterį“. Žinoma, tai įdomus silogizmas, bemaž sofizmas. Kaip sakoma „krugom do okolo“. Viskas aišku. Suprantama – esu nevedęs. Stoviu patenkintas savo „išmintinga“ reakcija. Juk aš neįžeidžiau klausytojos ir kartu pasakiau jai tiesą. Ūmai iš mano gerbėjos lūpų nuskamba garsi, nuoširdi ir nepriekaištinga, labai sąžininga frazė: „O aš sutinku būti jūsų net dešimtąja žmona ir nepapuošta“. Salėje nuaidi aplodismentai. Aš žemai nusilenkiu, šypsausi, dėkoju už neturimą haremą ir skubu pasišalinti nuo scenos.“
1978 m. sausio 29 d., Kaunas
