Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku
„Primavera“
Apie pirmąją vaikystėje dovanų gautą knygą Viktoras rašė savo atsiminimų miniatiūroje „Primavera“
„Mažasis žmogeliukas su papytu [papá – isp. šnek. k. tėvelis] išėjo į miestą. Jie praėjo pro daugelį gundančių objektų.
O dieviškoji pagunda! Prieš tave ir šventieji suklumpa! Tai konditerijos gaminių vitrina, o joje tokie viliojantys, tokie putlūs geltoni kreminiai viščiukai. Žmogeliukas turėjo paspartinti žingsnį, kad neatsiliktų nuo specialiai paskubėjusio papyto.
Antroji pagunda – merkadas, tai yra prekybos centras. Bet šiame prekių rojuje nebuvo įmanoma ko nors įsigeisti, – nebuvo laiko sukaupti dėmesį prie kokios nors grožybės.
Rodosi, jau išvengta visų povandeninių uolų. Deja! Prieš akis atsiveria trečioji pagunda, tarsi piktosios raganos pasakose. Tai gatvių sankryžoje suplanuotas skveras-aikštelė, apsodintas aukštomis hortenzijų gyvatvorėmis. Hortenzijos žydėjo baltomis sodriomis kekėmis. Papytas vos spėjo nutverti už rankos žmogeliuką, kuris jau taikėsi nuskinti nors vieną žiedą. Juk gėlės buvo taip pat jo pagunda. Sėkmingai perėjo skverelį, vadinamąją „plesytę“. Tarsi galima jau lengviau atsikvėpti, bet kažkoks trolis gatvės kampe prieš akis ant stalelių išdėliojo puošniausias knygas ir laikraščius. Jokia jėga nepajėgė sulaikyti žmogeliuko. Jis ištrūko iš papyto rankų ir tarsi lipte prilipo prie knygų.
– Papyto, noriu! Prašau! Vyriškis bandė žmogeliuką sugundyti netoliese buvusiais saldumynais. Bet ne! Viskas nublanko prieš knygas. Ir taip visados – pro knygas būdavo negalima jo pravesti. Dabar jis apsikabino kažkokią iliustruotą knygelę ir laimės sparnų nešamas parskrido namo.
Visi trys – žmogeliukas, mamytė ir papytas – atsivertė tą neįkainojamą lobį ir iš pirmojo puslapio prieš juos nusviro obels šaka, pasipuošusi baltai rausvais žiedais. Atrodo, kad net kambaryje pasklido jų kvapas. Tai buvo pirmasis elementoriaus puslapis! Visi trys vienu ypu perskaitė tą pirmąjį šventą žodį, išvedžiotą juodomis stambiomis raidėmis po ta alebastrinio baltumo žiedų šaka: „Primavera“. Tai pavasaris! Amžinasis žmogaus vaikystės pasaulis!
Į laiko bedugnę vėl nukrito keletas žiedų. Tačiau tas svaiginantis grožis iki šių dienų užgožia ir Van Gogo saulėgrąžas, ir Čiurlionio tulpių žiedus, ir Rericho Himalajų žydrumą. Gražesnio paveikslo taip ir nemačiau. Ir jis išnyks tik tuomet, kai mano akys užsimerks, norėdamos paskutinį kartą padovanoti žemišką sapną apie Pavasarį. Pasibaigus sapnui galės nuvysti ir žmogeliuko pirmosios knygos PRIMAVERA.“
193…m. Buenos Airės (Argentina) – 2002 m. balandis, Kaunas
