Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku
Balio ir Vandos Sruogų namai-muziejus
„Kai dienos linksta vakarop, tolydžio dažniau grįžtu į Baranausko g-vę, dažniau regiu stačių lentų tvorą, beveik nuskendusią aviečių debesy. Tuoj už tvoros Sruogų langai, tvirtuose sienojuose sužiurę. Ilgesniais rudens vakarais, kai ir aviečių debesys netenka tankmės ir žalumo, vėlyvą naktį dažnai spindi Sruogos langas blausiu žiburiu. Tenai jis turbūt rašo. Išaiškėjo vėliau jo apyvokos sudėstymas: arti Balio Sruogos ant stalo burbena kavinukas, rūksta pamirštas papirosas. Dabar, girdėti, tam pačiam kambaryje tas pats tebestovi stalas, nebaigti raštai, net ir anas kavinukas… Taip tikrai tatai matau. Jei būčiau savo gūžtoje, pro langą gal vėl matyčiau Balį – aviečių debesį, skandinantį tvorą, daug rudens žvaigždžių, byrančių į senus, šakotus ąžuolus…“ (1)
Liudas Dovydėnas
Rašytojo L. Dovydėno (1906–2000) pokario emigracijos prisiminimuose iškyla kaimynų Balio Sruogos (1896–1947) ir Vandos Daugirdaitės-Sruogienės (1899–1997) namai su svarbiausia erdve – rašytojo kabinetu, kuriame 1966 m. įkurta memorialinė ekspozicija. Dabar namai (B. Sruogos g. 21) priklauso Maironio lietuvių literatūros muziejui, juose atkurti Balio ir Vandos Sruogų darbo kabinetai, svetainė-valgomasis. Antrame aukšte, buvusiuose miegamuosiuose, veikia muziejaus ekspozicijos.
Šeima namus pasistatė gan vėlai. V. Sruogienė prisimena: „Ilgai svajojus apie Vilnių, kurtis Kaune atrodė lyg ir išdavystė. Bet kai politiniai horizontai ėmė niauktis, kai jau buvo jaučiama, kad karas neišvengiamas, 1937 m. nusipirkom sklypą Žaliajame kalne. Mano tėvas su savais darbininkais iš savo miško pastatė mums namuką“. (2)
Taigi namas, pagal architekto Vladimiro Zubovo (1909–2007) projektą, pirmiausia buvo suręstas Vandos tėvo Kazimiero Daugirdo dvare Žemaitijoje ir dalimis geležinkeliu atvežtas į Kauną.
Medinuko, su tuo metu su atvira veranda (dabar įstiklinta), dvišlaitis stogas dengtas čerpėmis, o lakoniškų formų fasadai apkalti lentelėmis. Šalia namo įrengtas sodelis su iki šiol išlikusia, dar B. Sruogos sodinta kriauše.
Jaukiuose namuose lankydavosi šeimos draugai, teatralai, dailininkai, dėstytojai, kiti kolegos, vyko vaidinimai, dažniausiai V. Sruogienės darbo kambaryje ir svetainėje su puošniomis, liaudiškų raštų užuolaidomis (scenos uždanga). Svetainės-valgomojo galinis langas specialiai mažesnis, imituojant pritemdytą parterį. Kambarį puošia Jono Prapuolenio (1900–1980) sukurti baldai. Valgomojo komplektui būdinga lietuvių liaudies stilistika, kėdžių atkaltes puošia stilizuotos gėlės intarsija (paveikslėlis iš medžio). Šie baldai buvo sukurti teatro režisieriui Andriui Olekai-Žilinskui (1893–1948), kuris 1935 m. emigruodamas į JAV juos perleido geram savo draugui B. Sruogai. Šeimai įsikėlus, kambarių sienos buvo medinės, tad masyvūs baldai puikiai tiko.
Prie namų aplinkos derėjo ir šeimos bičiulės, tekstilininkės, tapytojos Onos Bagnickaitės (1875–1941) sukurta tautinio stiliaus tekstilė – lovų užtiesalai ir kilimėlis.
Išnašos
(1) Liudas Dovydėnas, Balio Sruogos kaimynystėje, „Balys Sruoga mūsų atsiminimuose,“ sud. Vanda Sruogienė, Vilnius: Regnum fondas, 1996, p. 244–245.
(2) Vanda Sruogienė, „Balys kasdienėj buity“, Balys Sruoga mūsų atsiminimuose, sud. Vanda Sruogienė, Vilnius: Regnum fondas, 1996, p. 114.
