Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku
SNIEGO PALETĖ. KAIP MENININKAI VAIZDAVO ŽIEMĄ
Šiaurės pusrutulio žiema – ypatingas metų laikas, iš kitų išsiskiriantis savo monotonišku koloritu. Žemę dengiantis sniegas ar ledu pasidengęs vandens telkinys galbūt nėra labai spalvingi, tačiau akylesnė akis ar subtilesnis žvilgsnis juose gali įžvelgti kiek kitokį grožį – švelnių pustonių, žėrinčių kristalų, švaros ir ramybės. Nieko keisto, kad žiema įkvėpė ir daugybę skirtingų epochų menininkų.
Pirmieji žiemos motyvai Vakarų dailėje pasirodė XV a., o flamandų dailininko Piterio Breigelio Vyresniojo paveikslas „Medžiotojai sniege“ (1565 m.) laikomas pirmuoju tikru „žiemos paveikslu“. Šis kūrinys buvo sukurtas tuo metu, kai Europos žemyne buvo įsibėgėjęs Mažasis ledynmetis, atnešdavęs ypaš šaltas ir snieguotas žiemas.
Šiaurės renesansas turėjo didžiulę įtaką žiemiškų paveikslų paplitimui visoje Europoje. Reformacijos judėjimo paveiktos Šiaurės Europos šalys vengė vaizduoti religinius siužetus, todėl daugiausia susitelkė ties peizažų ir natiurmortų kūrimu, kurių populiarumas netruko išplisti ir į kitas šalis. Ilgainiui žiemos peizažas tapo neatsiejama europietiško meno dalimi. Šį žanrą buvo ypatingai pamėgę prancūzų impresionistai, kurdavęs ištisas „effets de neige“ (liet. „sniego efekto“) peizažų serijas.
Žiemos peizažuose vaizduodami žiemos rūpesčius ir pramogas, atšiaurios gamtos didybę ir subtilumą, apsnigtus miestus, kaimus ir gatves, menininkai atveria naujus būdus, kaip pažvelgti į šalčiausią bei niūriausią metų laiką, atrandant jo savitą grožį ir spalvų paletę.
Parodą parengė Kristina Dailidaitė
