Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku
Rimtas Kalpokas gimė 1908 m. balandžio 18 d. Miunchene garsaus lietuvių tapytojo realisto Petro Kalpoko šeimoje. Gimus sūnui, šeima nuolat kraustėsi iš vienos šalies į kitą: Vengriją, Šveicariją, Austriją, Lietuvą, Olandiją, vėl Vokietiją. Rimtas nuo septynerių metų augo be motinos, tik su tėvu, kuris nuolat keliavo, ieškodamas tinkamos gyvenimui ir įkvepiančios kūrybai aplinkos. Toks gyvenimas formavo berniuko charakterį, būsimo kūrybinio kelio nuostatas. Rimtas Kalpokas nuo mažumės buvo apsuptas bohemiškos aplinkos, dažų kvapo ir vaizdingų gamtos panoramų. Dar būdamas vaikas įsitraukė į kūrybą, nupiešė pirmuosius savo darbelius.
1915 m. tėvas septynmetį sūnų išsivežė į Italiją. Čia tėvo mokomas ir skatinamas, Rimtas Kalpokas pradėjo tapyti ir piešti. Berniuką tėvas nusivesdavo į miestelio kavinę, čia būsimasis dailininkas ir pradėjo savo pirmuosius dailininko žingsnius, piešdamas kavinės lankytojus. Viduržemio jūros pakrantė, turtinga gamta, senoji architektūra įkvėpė ir skatino būsimo dailininko vaizduotę. Neatsitiktinai peizažas tapo R. Kalpoko „vizitine kortele".
1920 m. Kalpokai grįžo į Lietuvą. Trylikametis Rimtas pradėjo lankyti Aukštuosius piešimo kursus, įsteigtus J. Vienožinskio. Besimokant Lietuvių meno kūrėjų draugija pakvietė Rimtą Kalpoką sukurti iliustracijas vaikų žurnalui „Žiburėlis". 1921 m. dailininkas iliustravo A. Giedriaus - Giedraičio knygelę. „Neįgudusi vaiko ranka <...> nupiešė naivias, bet nuoširdžias iliustracijas". Tai buvo knygų iliustravimo kelio pradžia. Rimtas Kalpokas per gyvenimą iliustravo per 40 knygų, didžiąją dalį - ketvirtajame dešimtmetyje. Vėliau dailininkas apipavidalino keletą vaikiškų knygelių, buvo keletos knygų viršelių autorius.
1922 m. Rimtas Kalpokas įstojo į Kauno Meno mokyklą. Iš pradžių lankė tapybos studiją, vėliau mokėsi grafikos. Studijų metais 1923 - 1927 m. spaudoje pasirodė pirmieji dailininko piešti šaržai. „Tam tikra jumoro gyslelė mane lydi visą gyvenimą" - apie savo pomėgį šaržuoti draugus, kolegas, gatvės praeivius, kalbėjo pats dailininkas. Po pasirinktu Er-Ka-Ka slapyvardžiu, Rimto Kalpoko kurti šaržai vis pasirodydavo tarpukario spaudoje. Piešiniuose atsiskleidė ne tik vaizduojamų asmenybių charakteriai, aplinkybės, į kurias jos buvo patekę, bet ir laikotarpio aktualijos.
1929 m. Meno mokykla uždaryta neribotam laikui. Spėjęs baigti tik bendrąjį mokyklos skyrių su galimybe dėstyti aukštojoje mokykloje braižybą ir perspektyvą, Rimtas Kalpokas buvo pašauktas į kariuomenę. Taip pasibaigė ankstyvasis dailininko kūrybos ir ieškojimų etapas.
Grįžęs iš kariuomenės Rimtas Kalpokas panoro mokytis Italijoje, Aukštajame Moncos pramoninės dailės institute. Jį, skirtingai nuo bendraamžių, traukė vaikystės šalis Italija, o ne Paryžius. Gavęs Švietimo ministerijos stipendiją 1931 m. dailininkas Moncoje pradėjo studijuoti dekoratyvinę tapybą. R. Kalpokas susipažino su tapybos technikos įvairove: miklino `rank`ą aliejiniais dažais bei tempera tapydamas peizažus, figūrines kompozicijas, išbandė jėgas sienų tapyboje, taip pat mokėsi projektuoti interjerus. Po penkerių metų praleistų Italijoje R. Kalpokas įgijo sieninės dekoratyvinės tapybos ir plakatinio meno specialybes. Kupinas jaunatviškos energijos, jis greitai įsitraukė į kūrybinį gyvenimą. 1933 ir 1934 metais dalyvavo jaunųjų dailininkų parodose Milane. 1933 metais Kalpokas buvo apdovanotas už peizažą „Sningant”. Studijos Italijoje paliko gilų pėdsaką dailininko pasaulėjautoje ir kūryboje. Čia išryškėjo savita kūrybinė maniera, čia buvo susižavėta impresionistine tapyba. Italijoje susiformavo savitas dailininko kūrybos braižas – dekoratyvumas, lengvas, peršviečiamas pastelinis koloritas, laisvas štrichas, ekspresyvus linijinis piešinys. Dailininkas tapė aliejumi ir guašu, liejo akvareles, kūrė dekoratyvinius pano ir freskas. Italijos meno trauka paženklino visą jo gyvenimą.
Grįžęs į Lietuvą dailininkas dalyvavo „nepriklausomųjų” ir „individualistų” bei kitose dailės parodose. 1936 m. surengė personalinę dailės kūrinių parodą, kurioje eksponuoti paveikslai „Javapjūtė Pietų Italijoje” (1935) ir „Itališkasis peizažas” (1935) priskiriami prie geriausių ketvirto dešimtmečio lietuvių peizažų. Aktyviai įsitraukęs į dailės gyvenimą Lietuvoje R. Kalpokas buvo jaunosios kartos atstovas, stojęs prieš „aprašomąjį”, tiesioginį tikrovės vaizdavimą. Savo pozicijas išsakė to meto spaudoje ir parodose. Dalyvavo abiejose „nepriklausomųjų” parodose, o 1939 m. eksponavo savo darbus „individualistų” sekcijoje. Taip pat intensyviai dalyvavo ir lietuvių dailininkų parodose užsienyje: Latvijoje, Estijoje, Suomijoje. 1937 m. Rimtas Kalpokas dalyvavo Pasaulinėje parodoje Paryžiuje, kur jo freska „Piemenėlis” buvo apdovanota bronzos medaliu.
Kūrybinis aktyvumas visais laikotarpiais buvo ryškiausia R. Kalpoko individualybės savybė. Parodose dalyvavo nuo 1929 m. Personalinės parodos buvo surengtos Kaune 1936 m., 1937 m., 1948 m., 1978 m., 1983 m., Vilniuje 1948 m., 1958 m., 1968 m., 1978 m., Helsinkyje ir Paryžiuje 1937 m., Niujorke 1939 m.
Tarybiniai metai, kūrybine prasme, išliko tokie pat intensyvūs kaip trečiasis ir ketvirtasis dešimtmetis. Tačiau nebeliko kūrybos ryškumo. Galbūt dailininkas labiau atsidavė pedagoginiam darbui, galbūt stabdė ir Tarybų valdžios keliami kūrybiniai reikalavimai. Reikėjo tapyti dirbantį žmogų, pramonę, o Rimtui Kalpokui arčiausiai širdies buvo meninės gyvenimo interpretacijos, paremtos individualiu kūrėjo santykiu su vaizduojamu objektu. Lietuviškas peizažas imtas vadinti atgyvena.
Rimtas Kalpokas nuėjo ilgą pedagogo kelią, kuris prasidėjo 1935 m. Kauno meno mokyklojoje. Italijoje buvo įgijęs plakato specialybę, tad čia dėstė Grafikos dalykus. Kauno meno mokykloje atsirado naujų grafikos žanrų, ištobulėjo stilistika, šiuo laikotarpiu susidomėta ksilografija, linoraižiniu. Savo kūrybinį kelią čia pradėjo grafikai Antanas Kučas, Vytautas Jurkūnas, Petras Rauduvė, Jonas Kuzminskis, Mečislovas Bulaka, Telesforas Kulakauskas.
1940 -1951 m. dirbo Kauno Taikomosios dailės institute, kur vadovavo freskos-mozaikos studijai, ėjo dekano ir direktoriaus pavaduotojo pareigas. Šeštajame dešimtmetyje dirbo Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. Galiausiai 1963 – 1979 m. dėstė Lietuvos TSR valstybinio dailės instituto Kauno skyriuje.
Kartą E. Survila savo buvusį, labai sudėtingos biografijos ir charakterio, dėstytoją tapytoją Rimtą Kalpoką paprašė papozuoti. Dailininkas buvo dėkingas, kad šis sutiko. R. Kalpokas pozuodamas kalbėjosi su dailininku ir taip bendraujant ištirpo riba tarp dėstytojo ir buvusio studento. O E. Survila tapė, net nenujausdamas, kad greit tą draugystę nutrauks R. Kalpoko mirtis. Tačiau portretas, puikus portretas liko...
Parodą parengė V. Gerasimovienė
