Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku
Aprangos istorija – svarbus žmonijos raidos knygos skyrius. Visos kada nors egzistavusios civilizacijos paliko savo pėdsakų audinių skiautėse, aksesuaruose ir meno kūriniuose, vaizduojančiuose paprastus žmones, valdovus ir dievus. Kiekviena tauta į savo tekstilės gaminius įaudė tai, kas geriausiai atspindėjo jos istorijos vingius, pasiekimus, religines pažiūras, gyvenimo būdą, papročius ir krašto gamtinius išteklius.
Pasak mokslininkų, pirmiausia žmonės dėvėjo apdarus iš sumedžiotų žvėrių odos, kailių, iš įvairių augalų ir medžių žievių. Taip žmonės siekė apsisaugoti nuo šalčio, karščio ar vėjo. Drabužiai neretai tapdavo ir kulto, prestižo ar mistinių apeigų dalimi.
Aprangos istorijoje ypatingą reikšmę turėjo tekstilės atsiradimas. Viskas prasidėjo nuo lino ir vilnos pluoštų gamybos ir apdorojimo. Kiek vėliau žmonės išmoko austi audinius iš šilko ir medvilnės. Ypač buvo vertinami lininiai audiniai. Lininius drabužius dėvėjo Egipto valdovai ir žyniai, taip pat graikai, romėnai, kitos Europos tautos. Avių vilna, kaip ir linas, – vienas seniausių tekstilės pluoštų. Senovės Romoje iš suktos vilnos pagaminti audiniai buvo tokie tvirti, kad juos, anot istorinių šaltinių, buvo galima perpjauti tik su pjūklu.
Tekstilės istorija neturi griežtų laiko rėmų. Štai keli žinomi faktai: seniausioms rastoms siuvimo adatoms yra apie 40 tūkst. metų, o seniausiam audiniui – apie 36 tūkst. metų.
Nuo senų senovės žmonės audinius dažė, margino įvairiais raštais. Gebėjimas grožėtis spalvomis – vienas pirmųjų žmogaus meninių pojūčių. Audinių dažymo amatas atsirado dar civilizacijos aušroje. Tą patvirtina archeologiniai tyrinėjimai ir rašytiniai šaltiniai. Turkijos teritorijoje rastas raudonai dažytas vilnonis audinys, kuriam – 6 tūkst. metų. Žinoma, kad prieš 5 tūkst. metų Senovės Egipte audiniai buvo dažomi indigu. Egiptiečiai buvo gana meistriškai įvaldę dažymo amatą – lininį audinį padengdavo baltu gruntu ir dažydavo ryškiais žalios, raudonos, geltonos ir mėlynos spalvos dažais, taip pat naudojo pilkos spalvos laką. Jie puikiai žinojo, kaip apsaugoti audinį nuo trūnijimo, o dažus – nuo išblukimo. Manoma, kad Europoje pirmasis audinių dažymo centras buvo Kreta. Iš jos šio amato subtilybes perėmė finikiečiai, kurie 1 tūkstantmetyje pr. Kr. garsėjo kaip geriausi audinių dažytojai Viduržemio jūros regione. Finikiečiai jau žinojo kai kuriuos natūralius dažus, naudotus net iki XIX a.
Viena seniausių meno šakų yra marginimas. Iš pradžių raštai ant audinių būdavo paprasčiausiai nupiešiami ranka. Vėliau pradėta naudoti įvairius šablonus, kol pagaliau imta marginti spaudavimo technika. Ornamentai ne tik puošė drabužius, bet ir buvo tam tikra tautos pasaulėžiūros išraiška. Menotyrininkas P. Galaunė ornamentą apibūdino kaip vieną iš ankstyviausių elementų, kuriuo žmogus išreiškė grožio pajautimą. Ornamentų atsirasdavo ir ant aksesuarų, kurie paprastai rodydavo nešiotojo socialinį statusą ar religines pažiūras.
Ne tik audinių spalvos ir raštai buvo svarbūs senovės žmonėms. Drabužių konstrukcijomis ir siluetais buvo stengiamasi atskleisti laikotarpio grožio ir dvasios idealus. Net mažiausios kostiumų (ar juos vaizduojančių meno kūrinių) detalės gali daug papasakoti apie epochą, žmonių pažiūras, kultūrinius pokyčius.
Apsilankę šioje virtualioje parodoje, geriau susipažinsime su kadaise gyvenusių žmonių aprangos ypatybėmis ir, nepaisant mus skiriančių tūkstantmečių, neabejotinai atrasime tai, kas mus jungia, nes grožio pajautimas neturi griežtų taisyklių, jam nepavaldus laikas, jis peržengia istorinius, geografinius ir kultūrinius barjerus.
Parodą parengė Kristina Dailidaitė
Aprangos istorija – svarbus žmonijos raidos knygos skyrius. Visos kada nors egzistavusios civilizacijos paliko savo pėdsakų audinių skiautėse, aksesuaruose ir meno kūriniuose, vaizduojančiuose paprastus žmones, valdovus ir dievus. Kiekviena tauta į savo tekstilės gaminius įaudė tai, kas geriausiai atspindėjo jos istorijos vingius, pasiekimus, religines pažiūras, gyvenimo būdą, papročius ir krašto gamtinius išteklius.
Pasak mokslininkų, pirmiausia žmonės dėvėjo apdarus iš sumedžiotų žvėrių odos, kailių, iš įvairių augalų ir medžių žievių. Taip žmonės siekė apsisaugoti nuo šalčio, karščio ar vėjo. Drabužiai neretai tapdavo ir kulto, prestižo ar mistinių apeigų dalimi.
Aprangos istorijoje ypatingą reikšmę turėjo tekstilės atsiradimas. Viskas prasidėjo nuo lino ir vilnos pluoštų gamybos ir apdorojimo. Kiek vėliau žmonės išmoko austi audinius iš šilko ir medvilnės. Ypač buvo vertinami lininiai audiniai. Lininius drabužius dėvėjo Egipto valdovai ir žyniai, taip pat graikai, romėnai, kitos Europos tautos. Avių vilna, kaip ir linas, – vienas seniausių tekstilės pluoštų. Senovės Romoje iš suktos vilnos pagaminti audiniai buvo tokie tvirti, kad juos, anot istorinių šaltinių, buvo galima perpjauti tik su pjūklu.
Tekstilės istorija neturi griežtų laiko rėmų. Štai keli žinomi faktai: seniausioms rastoms siuvimo adatoms yra apie 40 tūkst. metų, o seniausiam audiniui – apie 36 tūkst. metų.
Nuo senų senovės žmonės audinius dažė, margino įvairiais raštais. Gebėjimas grožėtis spalvomis – vienas pirmųjų žmogaus meninių pojūčių. Audinių dažymo amatas atsirado dar civilizacijos aušroje. Tą patvirtina archeologiniai tyrinėjimai ir rašytiniai šaltiniai. Turkijos teritorijoje rastas raudonai dažytas vilnonis audinys, kuriam – 6 tūkst. metų. Žinoma, kad prieš 5 tūkst. metų Senovės Egipte audiniai buvo dažomi indigu. Egiptiečiai buvo gana meistriškai įvaldę dažymo amatą – lininį audinį padengdavo baltu gruntu ir dažydavo ryškiais žalios, raudonos, geltonos ir mėlynos spalvos dažais, taip pat naudojo pilkos spalvos laką. Jie puikiai žinojo, kaip apsaugoti audinį nuo trūnijimo, o dažus – nuo išblukimo. Manoma, kad Europoje pirmasis audinių dažymo centras buvo Kreta. Iš jos šio amato subtilybes perėmė finikiečiai, kurie 1 tūkstantmetyje pr. Kr. garsėjo kaip geriausi audinių dažytojai Viduržemio jūros regione. Finikiečiai jau žinojo kai kuriuos natūralius dažus, naudotus net iki XIX a.
Viena seniausių meno šakų yra marginimas. Iš pradžių raštai ant audinių būdavo paprasčiausiai nupiešiami ranka. Vėliau pradėta naudoti įvairius šablonus, kol pagaliau imta marginti spaudavimo technika. Ornamentai ne tik puošė drabužius, bet ir buvo tam tikra tautos pasaulėžiūros išraiška. Menotyrininkas P. Galaunė ornamentą apibūdino kaip vieną iš ankstyviausių elementų, kuriuo žmogus išreiškė grožio pajautimą. Ornamentų atsirasdavo ir ant aksesuarų, kurie paprastai rodydavo nešiotojo socialinį statusą ar religines pažiūras.
Ne tik audinių spalvos ir raštai buvo svarbūs senovės žmonėms. Drabužių konstrukcijomis ir siluetais buvo stengiamasi atskleisti laikotarpio grožio ir dvasios idealus. Net mažiausios kostiumų (ar juos vaizduojančių meno kūrinių) detalės gali daug papasakoti apie epochą, žmonių pažiūras, kultūrinius pokyčius.
Apsilankę šioje virtualioje parodoje, geriau susipažinsime su kadaise gyvenusių žmonių aprangos ypatybėmis ir, nepaisant mus skiriančių tūkstantmečių, neabejotinai atrasime tai, kas mus jungia, nes grožio pajautimas neturi griežtų taisyklių, jam nepavaldus laikas, jis peržengia istorinius, geografinius ir kultūrinius barjerus.
