Miesto teatro rūmai
1886 metais Kauno gubernatorius pakvietė architektą Ustiną Golinevičių suprojektuoti teatro rūmus. Buvusiose miesto kapinėse, 1891 m. pastatyti dviejų aukštų teatro rūmai buvo eklektinės formos, turėjo keturkampę 500 vietų salę su dviem balkonų eilėmis, dvi fojė, pagalbines patalpas. Parteryje buvo dvejos ložės: gubernatoriui ir miesto komendantui. Įėjimas į teatrą miesto gyventojams buvo iš Laisvės alėjos pusės, o gubernatoriui - iš Kęstučio g. Iškilmingas teatro atidarymas įvyko 1892 m. sausio 9 d. Po 1918 m. paskelbtos Lietuvos nepriklausomybės, 1920 m. gruodžio 19 d. miesto teatre įvyko H.Sudermanno „Joninių" premjera.
1923 - 1925 m. vyriausybė skyrė lėšų teatro pastato rekonstrukcijai, buvo sudaryta teatro rekonstrukcijos komisija. Darbas patikėtas žymiausiam to meto architektui Vladimirui Dubeneckiui. Jam padėjo architektas Mykolas Songaila. Teatro pastate atsirado baroko elementų. Pagrindinį fasadą apvainikavo aukštas karpytas frontonas, tambūro priestatą papuošė baliustrados. Žalių sienų fone išryškėjo baltos barokinės ir klasicistinės detalės. Viduje iki 763 vietų padidinta žiūrovų salė, jai suteikta pasagos forma, įrengta trečia balkonų eilė ir centrinė ložė, padaryta duobė orkestrui. Šios rekonstrukcijos metu ypač daug dėmesio skirta akustikai. Salės interjere V. Dubeneckiui pavyko suvienyti dvi menines tendencijas - liaudiškas formas ir monumentaliąją architektūrą.
1930 m. nuspręsta dar kartą renovuoti teatro pastatą. Šiuo tikslu pakviestas jaunas architektas Vytautas Žemkalnis-Landsbergis. Per tris mėnesius Kęstučio gatvėje pristatytos dviejų aukštų darbinės patalpos, nuo pagrindinio fasado nuimta baliustrada ir dekoratyvinės vazos, sienos nudažytos pilka spalva, praplėstos abiejų aukštų fojė, scenoje įrengta metalinė (priešgaisrinė) uždanga.
Teatro pastato Laisvės al. kaita
Trečiajame dešimtmetyje Lietuvoje kilo modernių kino teatrų poreikis. 1928 m. Vladimiro Dubeneckio projektavimo biuras gavo Berelio Kuprico užsakymą kino teatro projektui Laisvės alėjoje 41 (dabar - 71). Jį vykdė inžinierius-architektas Klaudijus Dušauskas-Duž. Modernus dviejų aukštų pastatas buvo pastatytas greta Laisvės alėjos, dabartinio dramos teatro kiemelyje. Originalus pasažas įsiliejo į art deco formų pastatą. Erdvioje 24 m x 14 m dydžio kino teatro salėje buvo 800 vietų. Salė garsėjo gera akustika. Antrame salės aukšte buvo įrengtos žiūrovų ložės. Fojė driekėsi per du aukštus: pirmame aukšte įrengtos bilietų kasos, antrame - stilingomis kolonomis puošta galerija. Architektas naują statinį subtiliai pritaikė prie vientisos Laisvės alėjos architektūros. Tai buvo moderniausias tarpukario kino teatras.
Ketvirtajame dešimtmetyje pradėta kalbėti apie operos ir baleto teatro atskyrimą nuo dramos teatro (skirtinga specifika, skirtingi aktorių trupių poreikiai, trūksta vietos teatro dirbtuvėms ir sandėliams). Buvo sprendžiamas klausimas dėl antro pastato įsigijimo dramos teatrui. Jau nuo pat Valstybės teatro veiklos pradžios dramos spektakliams buvo nuomojamos įvairios salės. Vaidinimai ir repeticijos vykdavo Liaudies namų, brolių Tilmansų, Šaulių sąjungos salėse. Jau 1935 m. Valstybės teatras norėjo įsigyti „Metropolitain" kino teatro pastatą ir jame įkurti dramos trupę, tačiau savininkui paprašius gana didelės sumos (600 000 Lt), šių planų atsisakyta. 1945 m., po Lietuvos okupacijos, šis ketinimas prisimintas ir pastatas nacionalizuotas. Į jį įkelta dalis buvusios Valstybės teatro trupės - Kauno vaikų teatras ir Kauno muzikinės komedijos teatras. 1950 m. buvo nuspręsta pastatą išplėsti ir renovuoti.
1956 m. prasidėjo pastato (pavadinto Kauno jaunojo žiūrovo teatru) renovacija pagal architekto Kazimiero Bučo projektą. Iš buvusio kino teatro išliko tik plano branduolys - salė ir fojė. Iš pagrindų rekonstruota scena, fojė ir vestibiulio patalpos, naujai pristatytos pagalbinės darbo patalpos, scenos dirbtuvės. Pagrindinis įėjimas perkeltas į Laisvės alėją, tokiu būdu sėkmingai išspręsta priėjimo prie teatro problema. Virš įėjimo įrengtos teatro administracinės patalpos. Keturių aukštų monumentalus statinys išsiskyrė iš socrealizmo architektūros struktūriškumu ir lakoniška raiška. Fasadas buvo papuoštas architektoniškomis žmonių figūrų skulptūromis (skulptorius R. Kazlauskas).
Po Lietuvos valstybės atkūrimo 1990 m. pradėtos naudoti prijungtos buvusios kailių siuvyklos „Raudonoji vėliava" patalpos. Jos pritaikytos mažosioms scenoms (Kestučio g.).
Beveik po penkiasdešimties metų pertraukos (2005 m.) pradėta teatro pastatų rekonstrukcija. Pagal architekto Algimanto Kančo projektą besikeičiantis teatras atsivers naujomis ar atnaujintomis erdvėmis. Rekonstrukcijos metu padidinti grimo kambariai, palėpėje įrengtos patalpas repeticijoms ir svečių viešbutis. Praplatinta ir atverta vestibiulio erdvė. Virš administracinės pastato dalies, išeinančios į Laisvės alėją, penktame aukšte įrengta Mažoji scena su galerija. Atnaujintos ir teatro dirbtuvių patalpos. Šiuo metu, atlikus daugelį rekonstrukcijos darbų, tvarkoma didžioji salė ir scena. Numatyta pakeisti scenos įrangą, pažeminti grindis ir paplatinti scenos erdvę taip, kad žiūrovams pagerėtų matomumas.
2010 m. teatro pastatas pripažintas kultūros vertybe, laikytina vienu ryškiausių XX a. šeštojo dešimtmečio socrealizmo architektūros pavyzdžių. Kaip architektūrines vertybes privaloma išsaugoti dramos tearo kolonas, piliastrus, fasadą, skulptūras, žiūrovų salės balkonus, interjero gipso lipdinius, kolonų ir piliastrų kapitelius ir kt.
