Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku
Sovietmečio Kaunas: pasroviui ir prieš srovę
Jono Jurašo teatro fenomenas
„Teatras – tai ašarų ir juoko mokykla, laisva tribūna, iš kurios žmonės gali pasmerkti pasenusią arba melagingą moralę ir gyvu pavyzdžiu atskleisti širdies ir jausmo amžinuosius dėsnius.“
Jonas Jurašas
1967 m. Kauno valstybiniam dramos teatrui vadovauti paskiriamas jaunas režisierius, provokuojančio, kartu subtilaus psichologinio ir poetinio teatro kūrėjas – Jonas Jurašas, kuriam talkina scenografė Janina Malinauskaitė ir kompozitorius Giedrius Kuprevičius. „1968–1972 m. sezonai buvo Kauno valstybinio dramos teatro triumfo laikotarpis. (…) Žiūrovai iš visos Lietuvos ir tikrieji teatralai iš gretimų respublikų veržte veržėsi į Kauno dramos teatrą. Eilės prie bilietų kasų, netylantys administracijos telefono skambučiai su prašymais, bandymai prasmukti pro tarnybinį įėjimą, teatro salė sausakimša. Jurašo teatro fenomenas tarpo Lietuvoje kaip tik tuo metu, kai aukštųjų sovietinių valdininkų cinizmas (o kartais ir represijos) eilinio žmogaus, o ypač laisviau mąstančios inteligentijos, atžvilgiu buvo pasiekęs savo viršūnę.“
„Teatras, kaip visuomenės gyvenimo ir mąstymo kamertonas, skleidė išsivadavimo nuotaikas ir apie esamą padėtį kalbėjo vis atviriau ir drąsiau, nors to kalbėjimo būdas, dažniausiai buvo sąlyginis, koduotas. (…) Publika tą kodą gana greitai išmoko suvokti – ji puikiai skaitė teatro siunčiamų poteksčių signalus. J. Jurašo vadovavimo metais teatras buvo toks įtaigus, kad ilgainiui stipriai paveikė žiūrovų santykį su teatru. (…) Anuomet daug kam atrodė, kad teatras, kur žodžiui į pagalbą ateina plastinis vaizdas, aktoriaus ekspresija, spalva, netgi pauzė, gali drąsiausiai išsakyti tiesą; ir iš tiesų cenzūros ir kitokiu priežiūros būdu kaustomas teatras laimėjo kai ką labai svarbaus – jis tapo kultūrinės rezistencijos židiniu, jis išmoko būti teatru, veikiančiu ne skolintais, o savais jam vienam prieinamais specifiniais būdais.“
Audronė Girdzijauskaitė
Nuotraukos iš Kauno dramos teatro fotometraštininko Augustino Pajarsko archyvo. Tekstas Audronės Girdzijauskaitės [Jono Jurašo karštas penkmetis Kauno dramoje / Audronė Girdzijauskaitė // Menotyra. – 2006, Nr. 4, p. 16–23.]
