Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku
Sovietmečio Kaunas: pasroviui ir prieš srovę
1972-ųjų Kauno pavasaris
1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sodelyje, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš sovietinį režimą, devyniolikmetis R. Kalanta apsipylė benzinu ir, sušukęs „Laisvę Lietuvai!", susidegino. Jo užrašų knygelėje liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka". Šie įvykiai ne tik sukrėtė Lietuvos visuomenę, bet ir sukėlė ant kojų sovietinio saugumo darbuotojus. Bijodami žmonių susibūrimų saugumiečiai įsakė dviem valandom paankstinti laidotuves. Apgavyste pasipiktinęs jaunimas patraukė į susideginimo vietą miesto centre. Pakeliui minia gausėjo, antisovietinės nuotaikos bei neramumai stiprėjo. Tačiau milicijos ir KGB pastangos išvaikyti vis ryškiau nepasitenkinimą reiškiančius žmones davė priešingą rezultatą – Kaune prasiveržė ilgai slopintas protestas prieš Lietuvos okupaciją, totalitarinį režimą ir žmogaus laisvių apribojimą. Masinės antisovietinės demonstracijos, smurtas ir areštai truko kelias dienas, į Kauno gatves išėjo tūkstančiai žmonių. Lietuvos komunistų partijos centro komitetas stengėsi nuslėpti šių įvykių politinį atspalvį ir tikrąsias neramumų priežastis. Mėginta įrodyti, kad protesto akcijos – tik chuliganizmo protrūkiai, o R.Kalantos susideginimas – tik psichinio ligonio poelgis. Nepaisant didelės sovietinės propagandos kampanijos ir dezinformacijos, 1972-ųjų Kauno pavasario įvykiai atkreipė Vakarų pasaulio visuomenės dėmesį į Baltijos šalių okupaciją, o užsienio lietuvius paskatino garsiau kalbėti apie Lietuvos nelaisvę.
Rimantė Tamoliūnienė
