Sovietmečio Kaunas: pasroviui ir prieš srovę
Prisimenant senus išgyvenimus, kai „būti ar nebūti“ kovėsi „Žalgirio“ ir CASK krepšinio komandos
Iš visų SSRS respublikų būtent Lietuvoje nacionalizmas buvo ryškiausiai siejamas su sporto pergalėmis. Nugalėti priešininką dažnai reiškė daugiau nei sportinę pergalę. Tai buvo triumfas prieš valstybę, kuri tikrovėje daug galingesnė, tai buvo savita nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo forma, patriotinė ir politinė protesto išraiška. Šiose kovose ypatingą vietą užėmė Kauno „Žalgirio“ krepšinio komanda. Jos pergalės prieš Maskvos CASK tapdavo nacionaline švente. Rusų komanda buvo ne tik sportinis varžovas, bet ir politinis priešas, visa savo atributika ir pačiu pavadinimu simbolizavęs okupacinę karo mašiną. Po rungtynių sirgalių eitynes, kuriose dažnai skambėdavo prieš sovietų režimą nukreipti šūkiai, oficialioji žiniasklaida traktuodavo kaip „chuliganiškus veiksmus“, tačiau lietuviams tai buvo viena iš galimybių reikšti laisvą mintį. Sporto arenose vienu metu patriotinius šūksnius galėjo skanduoti tūkstančiai sirgalių. Tačiau pirmose eilėse paprastai sėdėdavo ir rungtynes stebėdavo sovietmečio elitas – Komunistų partijos vadovai su žmonomis, jų giminaičiai, draugai. Bilietai ir pakvietimai dažnai būdavo platinami komjaunimo ir partinės organizacijos, profsąjungos nariams, patikimiems asmenims. Taip buvo bandoma užkirsti kelią neramumams. Tačiau bendrabučiuose prie televizoriaus ekranų rinkdavosi jaunimas, kur kildavo tiek sportinių, tiek antisovietinių emocijų audros. Po rungtynių jaunimas kartais išeidavo į gatves…
Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandos iškovoti titulai SSRS čempionatuose:
SSRS čempionai – 1951, 1985, 1986, 1987 m.
SSRS čempionatų sidabro medalininkai – 1952, 1980, 1983, 1984 1988, 1989 m.
SSRS čempionatų bronzos medalininkai – 1953, 1954, 1955, 1971, 1973, 1978 m.
1987-ųjų SSRS čempionato superfinalo dvikova tarp „Žalgirio“ ir CASK buvo ypatinga. Pergalė prieš CASK buvo ir Lietuvos triumfas prieš ją pavergusią sistemą. Pasak trenerio Vlado Garasto: „Lietuvos žmonių dvasia labai padėjo mūsų komandai. Jie perdavė mums patriotizmą. O be patriotizmo tada mūsų maža Lietuva tikrai nebūtų įveikusi tuometinės SSRS neoficialios rinktinės – CASK.“ Vienas buvusios SSRS centrinių dienraščių rašinį apie Kauno „Žalgirio“ ir Maskvos CASK trijų dalių superfinalą pavadino taip: „1987-ųjų kovas: trys dienos, kurios pavergė širdis“. Pirmą sykį superfinalas vyko 15 tūkstančių vietų Lužnikų rūmuose, nes mažesnės patalpos pasirodė pernelyg ankštos. Kai mūsų krepšininkai atvyko į treniruotę, rūmuose repetavo kariškių orkestras. Maskviečių krepšininkų žmonos vilkėjo puošnius apdarus, rankose laikė gėlių puokštes. Visa atmosfera bylojo, kad tikimasi kariškių pergalės. Rungtynės buvo įtemptos ir tik pratęsimas išaiškino nugalėtojus. Šiose rungtynėse gimė garsusis A. Sabonio improvizuotas „ančiukų šokis“, kuris reiškė: „Ančiukai jie (CASK). Sakiau, kad laimėsime – netikėjo…“ Kai „Žalgiris“ naktį parskrido į Kauno oro uostą Aleksote, juos pasitiko didžiulė žmonių minia. Lėktuvas ilgai suko ratus, kol milicininkai nuvarė aistruolius nuo nusileidimo tako. Ko gero tai buvo pati gražiausia pergalė per visą SSRS superfinalų istoriją.