Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku
Proškinų šeima
Antanina ir Aleksejus susituokė 1930 m. Ukmergėje. Įdomus faktas, kad prieš vestuves Antanina pateikė gydytojo pažymą, liudijančią apie jos nekaltybę.
1932 m. persikėlė į Kauną, kai buvo baigtas statyti namas Aukštojoje Panemunėje, Perlojos g. 13. Kartu pragyveno 55 metus, užaugino 3 vaikus.
Vyriausia duktė Lidija gimė 1931 m. Lankė 37-ąją pradžios mokyklą, vėliau – Kauno 1-ąją progimnaziją. Abi mokyklos buvo Vaidoto gatvėje, Aukštojoje Panemunėje. Studijuoti išvyko į Klaipėdos pedagoginį institutą. Klaipėdoje ištekėjo ir pasiliko visam laikui. Tačiau pirmasis jos sūnus Paulius vaikystę praleido pas senelius Kaune, o vėliau vyresnioji dukra Inga, kol studijavo Kaune, gyveno su seneliu.
Sūnus Romualdas pasaulį išvydo 1935 m. gruodžio 26 d., tačiau pagal kartais tais laikais pasitaikiusią tradiciją buvo įrašyta, kad gimė 1936 m. sausio 1 d. Tokio pajauninimo tikslas – kad vėliau paimtų į kariuomenę. Romualdas gimė labai silpnas. Kai sulaukė kelių mėnesių, jam buvo atliktas paskutinis patepimas. Vaikas išgyveno. Lankė Aukštosios Panemunės parapijos namų vienuolių vaikų darželį, vėliau pradžios mokyklą ir 1-ąją progimnaziją.
Jauniausias sūnus Eugenijus gimė karo metu – 1941 m. Mokėsi Klaipėdos jūrininkų mokykloje, tarnavo laivyne. Šeimos nesukūrė, iki mirties gyveno viename bute tėvų name.
Proškinai artimai bendravo su giminaičiais, kurių abu turėjo nemažai. Išlikusios fotografijos atskleidžia, kad pas juos apsilankydavo Antaninos ir Aleksejaus broliai, sesės, pusbroliai su savo šeimomis. Dažnas svečias buvo Aleksejaus brolis Aleksandras, kuris taip pat gyveno Kaune. Iš Žemaitijos aplankyti sūnų atvykdavo mama Marija Proškinienė. Iš Ukmergės dažnai atvažiuodavo ne tik sesuo Halina, bet ir jos anyta, kuri daugiausiai rūpinosi „Viktorijos“ kepyklos filialo Kaune verslo reikalais. Iš Latvijos atvykdavo sesuo Zina, kuri ten buvo ištekėjusi už latvių karininko.
Gyvenimas prie kareivinių veikė Proškinų šeimos gyvenimą. Romualdas pasakojo, kad jo sesuo kartais žaisdavo su generolo Stasio Raštikio dukra, nes generolo šeima kurį laiką gyveno priešlėktuvinės apsaugos rinktinės kareivinėse, įsikūrusiose vos keli metrai nuo Proškinų namo. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, buvo neramu. Romualdas prisimena, kaip per lėktuvų antskrydžius slėpdavosi rūsyje su mažuoju broliuku ant rankų. Galiausiai saugumo sumetimais šeima nusprendė išvažiuoti į kaimą. Grįžę po karo rado namus sveikus ir neišgrobstytus.
Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, name buvo apgyvendinti karininkai. Kieme įvedė lauko telefoną, o šeimininkams liepė atlaisvinti vieną kambarį, nes jis nusavinamas armijos reikmėms. Su Proškinų šeima jie visi sutarė gerai, dalinosi iš sąjungininkų gautais produktais (amerikietiškais konservais, šokoladu ir muilu). Karininkai ar jų šeimos nariai pas Proškinus gyvendavo iki pat nepriklausomybės atgavimo.
