Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku
Kino teatras „Aldona“ Aleksote veikė 1929 – 1930 m., prijungus Aleksotą prie Kauno miesto jis jau nebeveikė. Kl. Into prašymas Kauno miesto valdybos statybos skyriui leisti įrengti kino teatrui patalpą prie Veiverių g. 48 gautas 1928 09 09. Prie prašymo pateiktas kino teatro „Aldona“ įrengimo projektas, parengtas inž. L. Soloveičiko 1928 08 10. Patalpą kino teatrui planuota įrengti vietoj buvusios medinės pašiūrės ne itin palankioje statybai vietoje: iš vienos pusės pastatas buvo prie pat Veiverių gatvės, kurios platinimui pastatas kliudytų, iš kitos pusės buvo didelis griovys ir pagal projektą pastatą turėjo laikyti poliai, įtvirtinti į šlaitą. 112 vietų kino teatrui patalpa buvo planuota kaip laikina kino filmams demonstruoti ir renginiams organizuoti patalpa. Leidimas duotas trejiems metams su sąlyga, kad savininkas nereikš pretenzijų, Plentų valdybai pareikalavus pastatą nugriauti (Veiverių gatvės platinimas buvo šios valdybos planuose). V. R. M. statybos inspekcijos komisija 1928 m. gruodžio 31 d. tariamai apžiūrėjo įrengtą kino teatrą „Aldona“ ir leido jam veikti (aktas patvirtintas 1929 01 05). Tačiau ir kino teatro apžiūros data ir vėlesni priekaištai dėl jo veikimo liudijo, jog šis apžiūros aktas galėjo būti fiktyvus. Klemensas Intas Veiverių g. 48 (šalia kino teatro) turėjo mažalkoholinių gėrimų parduotuvę, kurioje nelegaliai prekiavo ir valstybine degtine (apie tai liudijo ir surašyti protokolai už slaptą degtinės pardavinėjimą). Šeštadieniais, sekmadieniais ir švenčių dienomis kino patalpose organizuotuose šokių vakaruose rinkdavosi girta publika, kuri, nesant vietos patalpoje, šokdavo tiesiog ant šaligatvio, gatvėje, vietos gyventojams neduodavo ramybės garsi muzika, užkabinėjamų praeivių bei išgėrusių piliečių riksmai. Buvo aišku, jog du kartus per savaitę rodomi kino filmai buvo tik priedanga čia organizuotiems šokių vakarams ir nelegaliai prekybai alkoholiu. Jau pats kino įrengimas liudijo, jog ne kinas ten buvo svarbiausia. Taip vadinamo kino teatro foje buvo padalinta į atskirus kambarėlius, kuriuose gyveno pats savininkas su šeima ir nuomininkai, iš patalpos, skirtos kino kasai, buvo padarytas sandėlis. Dešiniajame trobesio gale buvo dar vienas sandėlis, o vietoj pritvirtintų pagal kino teatrams keliamus reikalavimus kėdžių buvo sustatyti nepritvirtinti suolai. Akivaizdu, kad susirinkimui ar kino seansui sueidavo tiek publikos, kiek tilpdavo, po to suolai būdavo sukraunami pašalėse, būdavo atidaromi langai ir viduje bei lauke vykdavo šokių vakarai. Prieš kino seansą ir po jo publika būriuodavosi tiesiog gatvėje, nebuvo jokių laukiamųjų, rūbinių. Didžiausią pavojų kėlė pati pastato konstrukcija. Pastatas buvo su žymiu pakrypimu į gatvės pusę, nestabilus, smarkiai judinant grindis, bet kada galėjo sugriūti. Patalpoje nebuvo nei telefono, nei gaisro signalizacijos, nei reikalavimus atitinkančių durų bei atsarginių išėjimų. Dėl netinkamo kameros kino filmams demonstruoti įrengimo bet kuriuo metu galėjo kilti gaisras. Akivaizdu, jog kinas „Aldona“ 1929 m. spalio – lapkričio mėn. buvo uždarytas teisėtai, tačiau stebina sprendimas vis dėlto leisti kinui veikti nuo 1929 m. gruodžio mėn. iki 1930 m. gegužės 31 d., nors didžioji dalis trūkumų taip ir nebuvo ištaisyta. Balaganas su kinu „Aldona“, bet ne su jo pastatu baigėsi Kauno miesto policijos I nuovados viršininko 1930 06 03 raštu miesto policijos vadui, kad kino „Aldona“ nuo 1930 m. birželio 1 d. nebeveikia ir Kauno miesto ir apskrities viršininko 1930 06 06 raštu miesto statybos inspekcijai dėl kino „Aldona“ uždarymo (LCVA, f. 1622, ap. 4, b. 1317). Nesigilinant toliau į šias peripetijas, apibendrintai galima būtų pasakyti, kad tikro kino teatro 1918 – 1940 m. laikotarpiu Aleksotas neturėjo, o bandymas tokį steigti nebuvo gerai apgalvotas ir sėkmingas.
