KAVB galerija

Šventes lydi saviti apeiginiai veiksmai, ceremonijos, atmosfera, kuriamà pasitelkiant vaizdus, kvapus, garsus ir pan. Tradicinės lietuviškos šventės (šeimos, kalendorinės) neatsiejamos nuo dainos arba giesmės. Muzika, dainos kūrė reikiamą nuotaiką, šventinę atmosferą, kartais tai buvo konkuravimo būdas (kas gražiau, daugiau, linksmesnių ar kandesnio turinio dainų sudainuos), individo ar bendruomenės saviraiškos priemonė ir pan.

Pirmosios nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu veikusios įvairios organizacijos palaikė tradiciją savo šventes, ypač jubiliejines, švęsti su dainomis. Galima sakyti, kad dainos, giesmės visose organizacijose buvo švenčių sudedamoji dalis. Turėta ir kilnių kultūrinių tikslų. Šviesuomenė manė, kad liaudies dainavimo tradicija nyksta ir ją reikia palaikyti, gaivinti per chorinį dainavimą. Daina, dainavimo tradicija buvo suprantama kaip tautinio, kultūrinio tapatumo raiškos priemonė.

Organizacijos jubiliejinių švenčių (kongresų, sąskrydžių ir pan.) metu stengdavosi ne vien apibendrinti nuveiktus darbus, bet ir kuo įvairiapusiškiau pristatyti savo veiklą, suruošti šventę ne tik sau, bet ir visuomenei. Dažna šventės sudedamoji dalis, reprezentavusi organizacijos kultūrinę veiklą, buvo dainų šventė, kurioje dalyvavo organizacijos narių chorai iš įvairių Lietuvos vietų. Ruošiantis šventėms labai pagyvėdavo chorinė veikla, buvo kuriami nauji chorai, senieji daugiau repetuodavo, mokėsi naujų dainų. Ruošti ir mokymai chorvedžiams. Lokalios dainų šventės ženkliai prisidėjo prie chorinės kultūros ugdymo ir galimybės surengti vis gausesnes, aukštesnio meninio lygio respublikines Dainų šventes, nes organizacijų chorai aktyviai dalyvavo ir jose. Pavyzdžiui, iš 86 chorų, dalyvavusių pirmojoje respublikinėje Dainų šventėje (Dainų dienoje), sąjungai „Pavasaris“ priklausė 11 (galime pridėti dar 23 bažnytinius chorus, kuriuose dalyvavo nemažai pavasarininkų), Šaulių sąjungai – 8, ateitininkų organizacijai – 6 chorai (Pirmoji Dainos Diena... 1924). Antroje Dainų šventėje iš 173 dalyvavusių chorų 51 buvo bažnytinis, 20 įvairių draugijų, 19 organizacijų chorų (Šidlauskas 2018a). Trečiosios Dainų šventės sąrašuose užregistruota 200 chorų, juose – 8391 dainininkas. Daugiausia buvo bažnytinių chorų – per 60, Šaulių sąjungai atstovavo 30 chorų. Kaip ir ankstesnėse dviejose šventėse, aktyvūs buvo pavasarininkai su 23 chorais, ateitininkai dainavo devyniuose choruose (Šidlauskas 2018b).

Pažymint respublikinės Dainų šventės šimtmetį, manau, yra prasminga prisiminti tuos, kurie reikšmingai prisidėjo prie chorinės kultūros ugdymo ir galimybės surengti Dainų šventę Lietuvoje. Šioje parodoje plačiau apžvelgsime pavasarininkų dainų šventes. Tokią savo jubiliejiniame kongrese jie surengė pirmieji, tradiciją tęsė ir vėliau bei buvo aktyvūs chorinio dainavimo puoselėtojai, respublikinių Dainų švenčių dalyviai.

Lietuvių katalikų jaunimo sąjunga (nuo 1933 m. – federacija) „Pavasaris“, veikusi 1912–1940 m., surengė tris jubiliejinius kongresus su dainų šventėmis. Pirmasis kongresas, skirtas sąjungos dešimtmečiui pažymėti, įvyko Šiauliuose 1924 m. liepos 5–7 d. Kiti du dideli kongresai su dainų šventėmis vyko Kaune 1927 m. liepos 2–4 d. (skirtas 15 metų jubiliejui) ir 1938 m. birželio 28–29 d. (skirtas 25 metų jubiliejui). Dainų šventė buvo reikšminga kongreso sudedamoji dalis, organizacijos kultūrinės veiklos atspindys.

Ruošiant virtualią parodą remtasi pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpio spauda („Liepsnos“, „Pavasaris“, „Pavasarininkų vadas“, „Jaunimo vadas“, „XX amžius“, „Tėvynės sargas“, „Šaltinis“, „Lietuva“, „Lietuvos aidas“, „Lietuvos žinios“, „Iliustruotoji Lietuva“ ir „Naujas žodis“).

Pirmąją pavasarininkų dainų šventę organizuoti buvo pavesta dainininkui, dirigentui, pedagogui Apolinarui Likerauskui, kuris buvo ir Dainų dienos organizacinio komiteto narys.

Pavasarininkų Dainų šventė vyko Miesto sode liepos 5 ir 6 dienų vakarais, nuo 17.00 val. Buvo pastatyta estrada tūkstantiniam chorui. Iš viso dalyvavo 20 chorų (vietoj žadėtų 24), iš kurių du – svečių teisėmis, tai – Šiaulių „Garso“ ir Telšių „Kanklių“ chorai. Dainų šventėje chorai dainavo atskirai ir bendrame jungtiniame chore, kurį sudarė apie 950–970 žmonių.

Į šventės vietą chorai žygiavo iškilminga eisena, nešini kuopų vėliavomis. Visiems susirinkus estradoje, vyko teatralizuotas šventės ženklų įteikimas, pradedant nuo pavasarininkų sąjungos pirmininko Juozo Ereto ir Dainų šventės vadovo A. Likerausko ir baigiant chorų dalyviais. Publiką ypač sužavėjo jungtinio choro atliekamos dainos, kurios sutapo su respublikinės Dainų dienos repertuaru. Iš pavasarininkų spaudoje paskelbtų straipsnių matosi, kad jie didžiavosi savo dainų švente ir kai kas ją net prilygino respublikinei Dainų dienai, kuri turėjo vykti rugpjūčio mėnesį. Pirmojo pavasarininkų jubiliejinio kongreso Dainų šventė buvo džiugus, reikšmingas įvykis organizacijos nariams, šventė Šiaulių miesto gyventojams ir repeticija prieš pirmąją respublikinę Dainų šventę (Dainų dieną).

Antrasis katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ kongresas įvyko 1927 m. Kaune. Šis kongresas pavasarininkų spaudoje buvo daug plačiau aprašytas nei pirmasis, gerokai daugiau dėmesio skirta pasiruošimui – informacijai apie chorų kūrimąsi, repertuaro mokymąsi, chorvedžių mokymus ir pan.

Dainų šventė vyko dvi popietes – sekmadienio (liepos 3 d. nuo 17.30 val.) ir pirmadienio (liepos 4 d. 16.00 val.), tačiau Valstybės teatre liepos 2 d. vakarą ir 4 d. rytą dar tarpusavyje konkuravo 20 chorų ir 2 orkestrai. Pirma premija ir atminimo dovanos buvo skirtos keturiems chorams ir orkestrui: 1) Rygos „Šviesos“ chorui; 2) Utenos chorui; 3) Jurbarko chorui; 4) Telšių Valančiaus liaudies universiteto chorui ir 5) Telšių rajono orkestrui.

Dainų šventė vyko Petro Vileišio aikštėje, kuri, anot spaudos, buvo pilnutėlė žiūrovų. Šventę atidarė prezidentas A. Smetona. Sugiedojus valstybės himną, generolui Silvestrui Žukauskui iškilmingai įteiktas auksinis kardas. Įduodamas šią brangią dovaną Amerikos lietuvių katalikiškos organizacijos „Lietuvos vyčiai“ pirmininkas Kazys Viesulas linkėjo greitai praskinti kelią į Vilnių.

Didžiausią įspūdį vėl paliko jungtinio choro koncertas, kuriame dainavo 3000 atlikėjų. Ieškota įvairesnių atlikimo formų. A. Likerausko iniciatyva sukurti „liaudies chorai“ puoselėjo ne tik liaudies dainas, bet ir liaudišką dainavimo būdą (vedant ir turavojant). Bet to, tai leido į šventę sukviesti didesnį būrį dainininkų. Masiškumas buvo svarbus visose Dainų šventėse. Siekis parodyti, kiek daug dainininkų dalyvavo šventėje, atsispindi ir fotografijose bei jų komentaruose, pažymint, kad matosi tik dalis jungtinio choro dalyvių.

Trečiasis pavasarininkų kongresas įvyko 1938 m. taip pat Kaune. Buvo sudarytas Kongreso rengimo komitetas, kuriam pirmininkavo organizacijos vadovas Juozas Leimonas. Vyriausiojo kongreso Šefo pareigas ėjo Juozas Eretas, kuris aktyviai skelbė įvairias iniciatyvas, rašė katalikiškoje spaudoje. Už dainų šventę buvo atsakingas Konradas Kaveckas.

Išsamioje programoje, išspausdintoje žurnale „Pavasaris“ kovo mėnesį ir vėliau pakartotoje dienraštyje „XX amžiuje“ birželio mėnesį, matome, kad su atvykimu, pasiruošimu numatytos 4 kongreso dienos – birželio 26–29. Prieš prasidedant kongresui įvairiuose leidiniuose išspausdintose programose bei tekstuose nurodomos tik dvi kongreso dienos – birželio 28–29 d.

Išanalizavus prieššventinių pavasarininkų ir kitų katalikiškų leidinių turinį, aiškiai matomas noras į kongresą pritraukti kuo daugiau dalyvių. Skelbiamos įvairios akcijos, rašomi atsišaukimai, straipsniai, apeliuojantys į organizacijos narių pareigą bei garbę, reklamuojantys kongreso pažintinę ir kitokias naudas, siūlantys rekomendacijas, kaip sutaupyti kelionei ir pan. Masiškumas sietas su organizacijos sutelktumu, įtaka visuomeniniam gyvenimui bei jos veiklumo įrodymu. J. Eretas skelbė akciją „Tūkstantis švenčių nuo Sekminių iki Šeštinių“ – tai buvo kvietimas organizuoti pavasarininkų renginius, kurių metu būtų reklamuojamas kongresas, renkamos lėšos pasiruošimui ir pan.

Kaip niekad didelis dėmesys buvo skiriamas ir Dainų šventėje dalyvausiančių chorų skaičiui. Iš spaudos tikslų jų skaičių nustatyti sunku, bet panašu, kad galėjo būti apie 200–240, o jungtinį chorą sudarė apie 6000 dainininkų (ne katalikiškoje spaudoje nurodomi gerokai mažesni skaičiai). Kaip ten bebūtų, tai buvo masiškiausia pavasarininkų dainų šventė, chorų skaičiumi pranokusi Dainų dieną ir, galimai, antrąją respublikinę Dainų šventę.

Ypač daug pagyrimų susilaukė moterų chorai – tiek dėl puikaus kūrinių atlikimo (gražių balsų, susidainavimo), tiek dėl tautinės aprangos. Fotografijose taip pat stengtasi parodyti jungtinio choro masiškumą bei moterų tautinių apdarų grožį. Fotografų dėmesio susilaukė ir publika, ypač žymūs svečiai. Žiūrovų gausa ir aukštų valstybės bei bažnyčios pareigūnų dalyvavimas rodė renginio sėkmę, organizacijos prestižą.

1. Bružas, Ant. (red.), 1924, Pirmoji Dainos Diena, 1924: programa ir straipsnių rinkinys, Dainos dienai ruošti komitetas, Kaunas, p. 34-52.

2. Eretas, J. 1938, „Tūkstantis švenčių nuo Sekminių iki Šeštinių“, Pavasaris, nr. 5, p. 66-69.

3. Šidlauskas, A. 2018a. „Antroji Dainų šventė“, Muzikos barai, nr. 5-6, p. 24-25.

4. Šidlauskas, A. 2018b. „Trečioji Dainų šventė“, Muzikos barai, nr. 7-8, p. 16-17.

Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku