KAVB galerija

Naujai susikūrusi Lietuvos valstybė gana greitai suprato sporto ir fizinio lavinimo svarbą. Visgi jauna šalis turėjo ir kitų rūpesčių, todėl iš pradžių sporto gyvenimas vystėsi atskirų žmonių ir naujai įkurtų sporto sąjungų iniciatyva. Nors sąlygos buvo sunkios, ypač dėl salių, aikščių trūkumo, mokyklose kūno kultūra jau 1924 m. Švietimo ministerijos patvirtintame mokymo plane buvo įtraukta kaip mokomasis dalykas.

1924 m. sausio 14 d. Kauno Žaliakalnyje esančiame Ąžuolyne buvo paskirtas sklypas įrengti stadioną, kuriame pagal projektą turėjo atsirasti: futbolo aikštė, krepšinio ir beisbolo, dvi teniso, dviračių aikštelės ir 400 m bėgimo takas. Taupydami valstybės lėšas, stadiono projektą parengė patys sporto entuziastai – Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos nariai Steponas Darius ir Kęstutis Bulota (1, p. 32). Stadiono statyba vystėsi labai sparčiai. Rudenį įvyko LFLS (Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos) stadiono atidarymo iškilmės, futbolo, krepšinio ir lengvosios atletikos varžybos. Iki stadiono atidarymo sportininkai treniravosi Ąžuolyno pievose, kur kartais tekdavo konkuruoti su karves ganančiais piemenimis.

Olimpinės žaidynės – populiariausios pasaulyje sporto varžybos. Sportininkų rengimu būsimam iššūkiui pradėjo rūpintis Lietuvos sporto lyga. Vyriausybė dėl sunkių politinių, ekonominių ir socialinių aplinkybių negalėjo tinkamai materialiai paremti sporto entuziastų iniciatyvos, tačiau iš esmės pritarė jų olimpiniams siekiams – Lietuvai, kaip jaunai, nedidelei valstybei, rūpėjo jos tarptautinis prestižas. Nepaisant finansinių trūkumų, tuometinis ministrų kabinetas, vadovaujamas Ernesto Galvanausko, paskutiniu momentu atsižvelgė į sporto entuziastų prašymus ir Lietuvos sportininkų dalyvavimui olimpinėse žaidynėse skyrė apie 12 tūkst. Lt (5, p. 254).

Olimpinis Lietuvos atletų debiutas įvyko 1924 m. VIII vasaros žaidynėse Paryžiuje. Olimpinėje paraiškoje Lietuva buvo įrašiusi septynias sporto šakas: boksą, dviračių sportą, fechtavimąsi, futbolą, imtynes, gimnastiką ir šaudymą. Iš viso olimpinių kandidatų sąraše buvo 33 pavardės. Tačiau dėl nenuoseklaus Lietuvos sporto vadovybės požiūrio į dalyvavimą žaidynėse, lėšų stokos bei kitų aplinkybių po didelių ginčų į Paryžių buvo išsiųsta tik futbolo komanda, du dviratininkai ir imtynininkas. Kaip toliau straipsnyje skaitysite – olimpiečius visos kelionės ir rungtynių metu lydėjo nesėkmės ir nuotykiai. Užbėgant už akių, galima paminėti, kad dviratininkai neįveikė visos 188 km trasos, futbolininkai rezultatu 0:9 pralaimėjo Šveicarijos sportininkams, o imtynininkas į olimpines žaidynes taip ir nenuvyko.

LIETUVOS FUTBOLO RINKTINĖS NUOTYKIAI

1924 m. balandžio 17 d. Olimpinio komiteto būstinėje Paryžiuje vykusioje burtų traukimo ceremonijoje dalyvaujant Steponui Garbačiauskui, Prancūzijos futbolo lygos pirmininkui Ž. Rime, 18.00 val. buvo nulemtas Lietuvos futbolo rinktinės varžovė – Šveicarija. Estijai atiteko JAV, o Latvijai nusišypsojo laimė – į kitą varžybų etapą jie pateko be kovos.

Prieš rungtynes šveicarai aktyviai treniravosi, o Lietuvoje vyravo „olimpinė ramybė“. Apie olimpiadą buvo prisiminta visiškai atsitiktinai, paskutinę akimirką. Gegužės 19–22 d. Kaune vyko Baltijos šalių užsienio reikalų ministrų konferencija Baltijos sąjungai įkurti. Lietuvių klube per svečiams pagerbti surengtą pokylį premjero Ernesto Galvanausko buvo paklausta, ar daug lietuvių vyksta į olimpiadą. Tik tada buvo sureaguota. Jau kitą dieną jis įpareigojo LSL pirmininką gen. J. Bulotą išsiųsti Lietuvos futbolo rinktinę į olimpiadą. Futbolo rinktinei, dviratininkams ir imtynininkui greitai buvo surinkti 15 tūkst. Lt. Kiti dalyviai liko užmiršti (4, p. 119).

Sportininkai buvo renkami tiesiog gatvėse, kad laiku galėtų išvykti į žaidynes. Surinkti pavyko tik 12. Lietuvos olimpinei futbolo komandai atstovavo Hansas Gecas, Stasys Sabaliauskas, Stasys Razma, Juozas Žebrauskas, Leonardas Juozapaitis, Steponas Garbačiauskas, Jurgis Hardingsonas, Vincas Bartuška, Stasys Janušauskas, Valerijonas Balčiūnas, Eduardas Mikučiauskas. Neišvyko Steponas Darius, Ernstas Deringas, Vilhelmas Gvildys, Vaclovas Strazdas ir Barstaitis.

Taigi kelionei pradėta ruoštis iš vakaro. O prieš išvykimą reikėjo padaryti dar daug darbų: išleisti atostogų visus kariškius, nusifotografuoti užsienio pasams, gauti užsienio pasus, prancūzų ir vokiečių vizas, parūpinti vėliavas, megztinius, kelnaites, kojines. Visa tai reikėjo atlikti patiems sportininkams ir dar patiems susiruošti kelionei. Galima sakyti, kad buvo pasiektas išvažiavimo greitumo rekordas.

Į olimpinį miestelį futbolininkai atvyko apie pirmą valandą nakties. Atsigulė tik apie trečią valandą. Kartu važiavusi Elena Garbačiauskienė išradingai sugalvojo, kaip išlyginti kelionės metu susiglamžiusias sportines uniformas – jas sudrėkinusi, patiesė po čiužiniais.

Lietuviai su šveicarais 14 val. 30 min. vietos laiku susitiko „Peršingo“ stadione. Žaidimas, galima sakyti, vyko į vienus vartus. Ir lietuviai pralaimėjo 9:0. Be šių rungtynių Lietuvos rinktinė, Egipto vadovų delegacijos paprašyta, sužaidė treniruočių pobūdžio rungtynes, kurios vėliau buvo įvardytos kaip oficialios. Tačiau ir vėl laukė pralaimėjimas. Šį kartą – 0:10.

Negana to, kad lietuviai patyrė du skaudžius pralaimėjimus, dar ir pritrūko pinigų grįžti namo. Jų pasiskolino Lietuvos atstovybėje ir birželio 5 d. 18 val. 25 min. olimpiečiai grįžo į Kauną.

LIETUVOS DVIRATININKŲ NUOTYKIAI

Panašiai kaip ir futbolininkai, dviratininkai į olimpines žaidynes buvo sukviesti išvykos išvakarėse, telegramomis. Taigi liepos 19 d. 4 val. 55 min į Paryžių išvyko Juozas Vilpišauskas ir Isakas Anolikas. Jiems skirtas finansavimas buvo tikrai menkas. „Makabi“ klubas skyrė 300 Lt, o Lietuvos dviratininkų sąjunga – 150 Lt.

Birželio 21 d., vos tik atvykę į Paryžių, dviratininkai nuskubėjo į dviračiais prekiavusią firmą „Peugeot“, mat: „Specialistai, apžiūrėję mūsų sportininkų dviračius nustatė, kad suremontuoti galima tik J. Vilpišausko dviratį, o Anoliko dviratis, anot jų, visai netinka bėgti tokią distanciją ir juo labiau kalnuotais Francijos keliais […], pasiūlė nupirkti iš jų naują, ką Anolikas ir padarė […], bet už dviratį privalėjo atiduoti paskutinius turimus pinigus, nebepalikdamas nei pragyvenimui, nei kelionei sugrįžti Lietuvon. Ne ką geriau buvo ir Vilpišauskui, iš kurio taip pat pareikalavo ne mažą sumą už dviračio sutaisymą […]. Mūsiškiai dėl pinigų stokos tik plonas megstinukes begalėjo nusipirkti, ir tas be kišenaičių“ (Garbačiauskienė 1924, 150).

Dviračių lenktynėse dalyvavo 77 dviratininkai iš 20 šalių. Sportininkai į startą stojo birželio 23 d. 8.00 val. ryto. Reikėjo įveikti daug kliūčių, tiesa, nei vienas iš jų varžybų taip ir nebaigė: „Prie vieno pasisukimo 100 km nuo starto, Vilpišauskui nelaimė – lūžo dviratis, smarkiai susidaužęs negalėjo tęsti lenktynių; Anolikui keliskart plyšo ratų gumos, bet neesant gumų atsargos turėjo daug laiko sugaišti jas belopydamas […]. Tik naktį po 11 val. grįžo sušalęs ir išalkęs mūsų nelaimingas dviratininkas […]. Vilpišauskas, kol neatsitiko nelaimė, važiavo greta prancūzo, kuris užėmė antrą vietą“ (2 p., 150).

I. Anolikui padangos prakiuro net septynis kartus, o po septintojo jis dar ir pasiklydo trasoje. Lenktynėms pasibaigus, organizatoriai nežinojo, kur jis yra. Dviratininkui pasiekus artimiausią geležinkelio stotį, vietinis prancūzas jam nupirko bilietą į Paryžių. Kritusiam J. Vilpišauskui pro šalį automobiliu važiavę švedai padėjo pasiekti stadioną ir suteikė medicininę pagalbą. Nesėkmės dviratininkus lydėjo ir po varžybų – pritrūko lėšų kelionei atgal į Lietuvą, todėl juodu nutarė grįžti dviračiais, bet, pasiskolinę pinigų iš Lietuvos atstovybės, šios minties atsisakė. Dviratininkai į Lietuvą išvyko rugpjūčio 6 d., o Kauną pasiekė rugpjūčio 8 d.

IMTYNININKO DETEKTYVAS

1924 m. birželio 21 d. vyko priešolimpinės graikų-romėnų imtynių varžybos. Olimpiniu kandidatu tapo Petras Požėla, nugalėjęs savo varžovus. „Klaipėdos žinios“ ir „Karys“ pranešė, kad varžybų nugalėtojas birželio 28 d. išvyko į Paryžių.

P. Požėla liepos 1 d. turėjo dalyvauti rungtynėse, tačiau iki nustatyto laiko jis neatvažiavo ir nežinia kur dingo kelionėje. Laikraščiai žinančių, kur jis dingo, prašė pranešti Lietuvos sporto lygai arba Dviratininkų sąjungai.

Netrukus paaiškėjo, kad nerimauti nebuvo dėl ko. P. Požėla atsirado ir, pasirodo, net nebandė keliauti į žaidynes, o vietoj Paryžiaus nuvyko į savo tėviškę. Tik liepos 24 d. „Lietuvos žinios“ pranešė: „Atsirado sportininkas. Sportininkas Petras Požėla, kuris buvo prapuolęs važiuodamas į pasaulinę olimpiadą, atsirado. Pasirodo, kad jisai vieton Olimpiadon nuvažiavo į tėviškę. Veltui Paryžiuj laukė jo atvažiuojant mūsų atstovybė, sunku net būtų tikėti, kad laikraščio (Ryto) bendradarbis gali taip pasielgti“ (3 p., 4).

LIETUVIŲ PASIRODYMO 1924 M. OLIMPINĖSE ŽAIDYNĖSE REIKŠMĖ

Priešolimpinis laikotarpis (1923 m. pabaiga – 1924 m. pradžia) Lietuvos sportiniam gyvenimui buvo itin reikšmingas – pasimokyta organizacinio darbo, diplomatijos, į sportą dėmesį atkreipė visuomenė ir vyriausybė. Rengiant sportininkus VIII olimpinėms žaidynėms aktyviai dalyvavo nemažas sporto darbuotojų būrys. Jie sugebėjo įveikti daugybę kliūčių.

Lietuviai nepasidavė ir sunki olimpinė pradžia jų nesuglumino. Sportininkai ir toliau stengėsi populiarinti Lietuvos sportą tarptautinėse varžybose. Dar tarpukariu lietuviai sudalyvavo dvejose olimpinėse žaidynėse. 1928 m. Sankt Morice vykusiose II žiemos olimpinėse žaidynėse pasirodė vienas lietuvis – įvairių sporto šakų populiarintojas ir pradininkas Kęstutis Bulota. Jis dalyvavo keturiose greitojo čiuožimo varžybų rungtyse. Tais pačiais metais į Amsterdamo vasaros olimpiadą išvyko 12 lietuvių sportininkų delegacija: 2 boksininkai, 4 dviratininkai, 5 lengvaatlečiai ir 1 sunkiaatletis. Aukščiausiai, į 5–8 vietas, pakilo boksininkas Juozas Vinča, kurį bokso pradmenų mokė Steponas Darius. 1932 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Los Andžele Lietuva nedalyvavo dėl ekonominių sunkumų ir politinių ginčų. Į 1936 m. vasaros olimpines žaidynes Berlyne Lietuva nebuvo pakviesta dėl principingos Lietuvos pozicijos Kauno procese teisiant Klaipėdos krašto nacius. 1990 m. atkūrusi valstybingumą, Lietuva dalyvavo visose vasaros ir žiemos olimpinėse žaidynėse. Pradedant 1992 m., Lietuvos sportininkai į Lietuvą parveždavo iškovotus medalius.

Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku