Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku
Pasijuokime: linksmos istorijos ir karikatūros iš tarpukario kauniečių gyvenimo
Linksmos istorijos
Juokingi žymių žmonių gyvenimo epizodai
[Liudo Giros kišenių paslaptys]
[Liudas Gira] „Buvo nepaprastai judrus, temperamentingas, nuoširdus ir kaip daugelis menininkų išsiblaškęs žmogus. Dėl to pats turėdavo nemalonumų, o buhalterija ir raštinė – daug rūpesčių, nes dažnai sąskaitos ir pareiškimai atsidurdavo jo švarko kišenėse. Jis amžinai kur nors skubėdavo, ir jeigu pakeliui įduodavo jam kas pareiškimą arba sąskaitą, negi neš ją į stalčių. „Gerai gerai“ – sako, ir šmakšt į kišenę. Prispirtas buhalterio, krausto kišenes, o jeigu dar ne tuo kostiumu būna apsivilkęs, vadinasi, lauk tos dienos, kada ateis su anuo kostiumu. Iš šios jo silpnybės dažnai pasišaipydavom. Pavyzdžiui, jeigu kas nerasdavo kokios sąskaitos ar pareiškimo, sakydavom: „Ieškokite Giros kišenėse.“
Apie mūsų nacionalinio teatro kūrėjus // Literatūros ir meno pasaulyje / T. Vaičiūnienė. – Vilnius, 1986. – P. 58–59.
[Kaip Borisas Dauguvietis gatvėje inscenizavo bažnytinę procesiją]
„Kartą mama [Petronėlė Vosyliūtė-Dauguvietienė], kai gyvenome Kaune, Kęstučio gatvėje, netoli teatro, išsiuntė tėvą parnešti medinio kryžiaus formos stovo eglutei. Tėvas [Borisas Dauguvietis] išėjo į teatrą parnešti stovo, o mama ruošė visokius valgius. Kepiniams pritrūko riešutų. Tėvo nėra ir nėra, nėra ir nėra, tad pati susiruošė į parduotuvę. Bėga ji Kęstučio gatve ir mato: priešais ateina minia. Priekyje jos vyras, nešdamas kryžių, gieda, visus žegnoja. Iš paskos seka žioplių minia. Mama įlėkė į pirmą pasitaikiusią tarpuvartę, prie tvoros prisispaudė, kad tik niekas nepamatytų, jog ji tą žmogų pažįsta, kad tik jis prie jos neprieitų.
Tai buvo vienas iš tėvo „šposų“. Jie, ko gero, teatre išgėrė ir nusprendė pajuokauti. Tėvas visą gyvenimą buvo „šposininkas“.“
Tėvai. – Iliustr. // Perpetuum mobile / G. Dauguvietytė. – Vilnius, 2002. – P. 28.
[Apie Borisą Dauguvietį ir kontraboso stygą]
„Iš Kauno gubernijos jį [Borisą Dauguvietį] išmetė su vilko bilietu už pasiutimą. Senelis [Pranas Dauguvietis], pirmas Panevėžio apskrities viršininkas, turėjo „denščiką“. Tėvas buvo baisus chuliganas. Prieš mokytojui einant per tiltelį, užrišo kontraboso stygą, mokytojas įkrito į Nevėžį, o tėvas laukė pasislėpęs, padėjo išsikapanoti mokytojui iš vandens ir už savo „didvyrišką“ poelgį gaudavo gerus pažymius. Tačiau kai vėliau mokytojas sužinojo, kas kaltas, tėvą išmetė iš gimnazijos. Tėvas piktindavosi: „Kur teisybė? Stygą rišome trise, o iš gimnazijos išmetė mane vieną.“
Tėvai. – Iliustr. // Perpetuum mobile / G. Dauguvietytė. – Vilnius, 2002. – P. 37.
[Boriso Dauguviečio žaidimai su paraku]
„[Borisas Dauguvietis] Nepataisomas „zbitkininkas“. Kad ir toks pavyzdys. Žiema. Šalta. Krautuvėlių pardavėjos dažniausiai būdavo žydės ir sėdėdavo ant naktinių puodų, pripiltų karštų žarijų. Jie eidavo su draugu (vėliau – Palemono plytų gamyklos direktoriumi), pamato paliktą puodą, parako truputį įmeta. Didelio sprogimo nelauk, bet moterėlės išsigąsdavo.“
Tėvai. – Iliustr. // Perpetuum mobile / G. Dauguvietytė. – Vilnius, 2002. – P. 37–38.
„Atgaila“
„Maža, bet įdomi istorija. Buvo du prasigėrę Petras Kalpokas ir Justinas Vienožinskis. Vieną sykį jie girti nusidangino į Mickevičiaus slėnį. Ten pabaigė gerti butelį, išėjo iš slėnio į gatvę svyruodami, o jiems labai toli eiti, per visą Ąžuolyną. Gatve atsidursi į Kipro Petrausko namą. Važiavo koks tai diedukas. Jie sustabdė jį ir pasakė jam iškinkyti arklį. Įsakė pririšti arklį prie galo vežimo, Vienožinskis įsikinkė ir liepė Kalpokui su bizūnu mušti, plakti ir varyti, ėmėsi tempti visą vežimą į kalną. Atitempė iki Kipro Petrausko namo. Pamatė, kad nieko gero neišeis, toliau netempė vežimo ir nuėjo pas Petrauską išsipagirioti. Beveik anekdotas. Traukė vežimą nuo Zoologijos sodo. Taip jie atgailavo už nuodėmes! Pasižadėjo daugiau negerti. Iškilmingai pasižadėjo toje vietoje, kur sustabdė žmogų. Jie skyrė sau tokią bausmę už visus savo „nusikaltimus“ – traukti vežimą į kalną.“
Atgaila // Iš atminties ekrano / V. Landsbergis-Žemkalnis. – Vilnius, 2009. – P. 305.
[Konkurencija teatre]
[Kartais Valstybės teatre vykdavo konkurencija tarp aktorių dėl geriausių vaidmenų.] „Pavyzdžiui, vyko atkakli kova dėl Ferdinando vaidmens „Klastoje ir meilėje“. Ferdinandą vaidino du aktoriai: S. Pilka ir V. Steponavičius. Buvo nutarta vaidinti pakaitomis, vieną spektaklį vienas, kitą – kitas. Bet Steponavičius, nepaisydamas, kad šį kartą Pilkos eilė, atėjo į teatrą pora valandų anksčiau, apsirengė, nusigrimavo ir sėdi. Pilkai atėjus, jis juokiasi ir sako: „Jeigu nori vaidinti, pabandyk mane nurengti“. Pilka, žinomas mūsų džentelmenas, – negi mušis? Jis kreipėsi į direktorių Liudą Girą, bet Steponavičius ir jo įsakymui nepakluso. Negi kviesi į teatrą miliciją? Taip Steponavičius ir vaidino. Kaip visur, taip ir teatre laimi akiplėšos.“
Apie mūsų nacionalinio teatro kūrėjus // Literatūros ir meno pasaulyje / T. Vaičiūnienė. – Vilnius, 1986. – P. 59.
„Sugėdintas plepūnas“
„Nepriklausomos Lietuvos generolas Vladas Nagevičius (1881–1954) buvo labai plačios erudicijos žmogus. Gydytojo profesija jam netrukdė domėtis istorija, archeologija, etnografija. V. Nagevičius vadovavo Vytauto Didžiojo karo muziejui. Jo dvare, netoli Babtų, dažnai svečiuodavosi menininkai, kariškiai, istorikai ir kt.
Vienas to meto bulvarinių žurnalų leidėjas, aiškios prokomunistinės orientacijos, labai norėjo pakliūti pas generolą. Tačiau šis nė negalvojo jo kviestis. Pagaliau protekcijos dėka gavo pakvietimą ir atvyko į generolo ruošiamą pobūvį. Vos tik atsisėdęs už stalo atvykėlis pradėjo girti šeimininką: koks jis žymus Lietuvos generolas ir daugiausiai nusipelnęs nepriklausomybės karuose. Generolas raukėsi laukdamas, kada svečias baigs kvailą šneką. Pagaliau neiškentęs pertraukė:
– Klysti, gerbiamasis! Per mažai mane liaupsini, nes aš vienas nugalėjau lenkus prie Širvintų.
– Kaip, kaip? – išplėtė akis svečias. – Kaip įdomu! Papasakokite.
– Hm! Net ir man pačiam pasidarė įdomu. Atvykau aš tada prie Širvintų kaip karo gydytojas pas sužeistuosius. Man atvedė labai baikštų arklį, ant kurio vos ne vos pajėgiau užsėsti. Staiga šis pasibaidė ir pradėjo šuoliuoti į priekį. Karininkai puolė iš paskos. Paskui juos – iš apkasų pakilę kareiviai. Priešas, pamatęs, kad lietuviai puola visu frontu, viską metė ir spruko tolyn… Tai matai, gerbiamasis, nepasakei paties svarbiausio.
Už stalo sėdėję svečiai suošė juoku. O sugėdintas plepūnas išraudo ir nutilo.“
Istorijos apie žymius kauniečius / paruošė V. Sasnauskas // Kauno diena. – 2000, gruod. 16 (Nr. 294), priedas „Aukštyn žemyn“, p. 11.
[Kaip žydai sinagogą gynė]
„Paūturiavęs kažkokioje senamiesčio užeigoje, tėvas [Rytinio „Lietuvos aido“ redaktorius Augustinas Gricius] su būreliu draugų, kuriame, galiu tik spėti, galėjo būti Teofilis Tilvytis, Kazys Binkis, na, ir dar vienas kitas „prietelis“, prieš išsiskirdami sustojo vienoje Kauno senamiesčio gatvelių sankryžoje baigti neužbaigiamų kalbų.
Atsisveikinimas kiek užtruko, buvo gana temperamentingas, pasitelkiant rankų skeryčiojimą. Aplink pradėjo būriuotis publika, daugiausia šio rajono gyventojai – žydai.
Pagaliau vienas iš stebėjusių išdrįso prieiti ir paklausė: „Ką, ponai, čia rengiatės daryti?“ Tik tada „prieteliai“ pamatė, kad jie stovi prie pat senamiesčio sinagogos. Kažkuris žaibiškai susiorientavo ir pakelta kažkokiam teiginiui argumentuoti ranka mostelėjo sinagogos link: „Čia mes ruošiamės tiesti gatvę į Laisvės alėją…“ – improvizavo jis, o visi kiti nedelsiant įsitraukė į miesto projektavimo diskusiją.
Netrukus Kauno miesto savivaldybės darbuotojus ėmė lankyti žydų pasiuntiniai, kurie teiravosi apie būsimą gatvių perplanavimą ir minėjo, kad žydų bendruomenė galėtų vienaip ar kitaip atsidėkoti, jei planai būtų pakoreguoti taip, kad naujos gatvės aplenktų senamiesčio sinagogą.
Įvairaus rango savivaldybės darbuotojai tik trūkčiojo pečiais ir kuo labiau įtikinėjo prašytojus, kad jokio miesto perplanavimo projekto apskritai nėra, tuo prašytojai darėsi labiau atkaklūs.
Senamiesčio gyventojų pastangos, galimas dalykas, remiamos ir kitų žydų, pagaliau pasiekė tokį įkarštį, kad apie tai sužinojo ir laikraščių redakcijos.“
„Amarcord“ iš mano prieškarinio Kauno /J. Gricius. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 1998, rugpj. 11 (Nr. 185), priedas „Mūzų malūnas“, p. 3.
[Kaip šuo ordiną nunešė]
„Kartą kažkokios […] šventės proga V. Didžiokas buvo apdovanotas labai reikšmingu ordinu. Parėjęs namo, padėjo jį ant stalo, atsigulė ir užmigo. Rytą atsikėlęs sūnus rado ant stalo tėvo ordiną, parišo šuniui ir paleido į gatvę. O tas po visą rajoną gracuoja su ordinu po kaklu ir linksmina vaikus.
Kažkas pamatęs pranešė V. Didžiokui. Šis puolė šuns gaudyti, tas nepasiduoda. Į pagalbą atskubėjo kaimynai. Persigandęs šuo dar labiau blaškosi ir nieko neprisileidžia. Vieni juokėsi, kiti piktinosi, o V. Didžiokas, rodosi, turėjo nemalonumų.“
Takli pavardė // Literatūros ir meno pasaulyje / T. Vaičiūnienė. – Vilnius, 1986. – P. 232–233.
[Apie egiptietišką mumiją ir įdegį]
„Vieną vasarą grįžau [Teofilija Vaičiūnienė] iš Palangos labai nudegusi. Autobusu važiuoju į senamiestį. Staiga matau, įlipa V. Didžiokas. Susigūžiau, nusisukau į kitą pusę – bijau, kad tik manęs nepastebėtų, nes bus linksmybių visiems keleiviams. Bet kur ten, pamatė ir iš tolo šaukia:
– Tak što ty tak pod mumiju jegipetskuju namazalas? (Ko nusitepei kaip egiptiečių mumija?)
– Keleiviai sužiuro į mane. Išraudusi pradėjau aiškintis, jog ką tik grįžau iš Palangos ir esu taip nudegusi. Jis netiki ir vis priekaištauja: „Namazalas“, ir gana. Neprivažiavau iki man reikalingos stotelės, iššokau pirmoje.
– Parėjusi namo pasiskundžiau P. Vaičiūnui, kad jo draugas man gėdą padarė, o tas tik juokiasi:
– Ko tu jaudiniesi, visi Didžioką pažįsta ir žino, koks jis juokdarys.“
Takli pavardė // Literatūros ir meno pasaulyje / T. Vaičiūnienė. – Vilnius, 1986. – P. 233–234.
[Apie gražuolių konkursą]
„Tais laikais visame pasaulyje buvo mada rinkti kurortines, valstybines ir net pasaulines gražuoles. Mes irgi nenorėjom atsilikti nuo mados, ir beveik kiekvienais metais mūsų kurortas turėdavo grožio karalienę. Sykį restorane rinko Palangos gražuolę. V. Didžiokas buvo žiuri pirmininkas, o mano kandidatūrą kažkas įrašė į gražuolių sąrašą.
V. Didžiokas, pamatęs mano pavardę, pradėjo šaukti:
– Ką, Vaičiūnienę į gražuoles? Niekada šito nebus! Jeigu ją išrinksit, visi pradės iš paskos lakstyt, tai ką darys Petka? (Jis P. Vaičiūną dažnai taip vadindavo.) šaudys juos, ar ką? Juk jis ir šaudyti nemoka. Ne, kol aš pirmininkas, šito nebus! – Paėmė pieštuką – brūkšt ir išbraukė mano pavardę.
Taip ir netapau Palangos grožio karaliene. Išrinko duomet vieną dailininkę.“
Taikli pavardė // Literatūros ir meno pasaulyje / T. Vaičiūnienė. – Vilnius, 1986. – P. 234–235.
[Vincas Mickevičius-Krėvė ir berniukas]
„Gyveno V. Krėvė tada Laisvės al. nr. 2, mediniame namelyje (kurio dabar jau ir nėra). Naujokas studentėlis, neradęs jo universitete, atėjo į namus. Prie durų paskambino vieną kartą, antrą – niekas neatidaro. Žiūri pro tvorą, darželyje kažkas triūsia. Nieko nelaukdamas, ir šaukia:
– Berniuk, berniuk, ar čia gyvena profesorius Krėvė?
Tas atsako:
– Čia!
– Studentas klausia:
– Ar jis yra namie?
Krėvė atsako:
Namie, namie! Prašom užeiti!
Nuėjo į butą ir atidarė duris.
Tas įėjęs klausia:
– Ar galiu pamatyti poną profesorių?
– V. Krėvė ramiai atsako:
– Gali gali, tai aš tas pats, kurio tamystai reikia.
Ir pasakodamas juokėsi:
– Reikėjo, brolukai, pamatyti, kas pasidarė tam vargšui jaunuoliui. Jis net pabalo. Maniau, kad nualps. Aš pradėjau raminti ir sakau: „Nusiramink tamysta, čia nieko ypatingo. Dažnai taip atsitinka.“
Dzūkė apie dzūką // Literatūros ir meno pasaulyje / T. Vaičiūnienė. – Vilnius, 1986. – P. 186–187.
[Žmonos taupumas]
„Kartą, parėjęs iš Tautosakos komisijos, Vaičiūnas prasitarė, kaip Krėvė juokėsi iš savo žmonos taupumo.
– Daviau žmonai pastabą, – sakęs Krėvė, – kad daug pinigų išleidžia pragyvenimui, tai ji, broluk, nutarė taupyti. Vieną dieną, kitą dieną beveik pusbadžiu marino, o trečią, broluk tu mano, žiūriu, kad pareina apsikrovusi ryšuliais, net jos pačios nematyt. Aš nustebęs klausiu: „Ko tu čia tiek daug prisipirkai?“ O ji man atrėžė: „Aš gi dvi dienas taupiau, tai turėjau teisę šiandien nusipirkti daugiau, ar ne?“ Ir užtikrinu tave, broluk, kad ji išleido dešimt kartų daugiau, negu sutaupė per tas dvi dienas.“
Dzūkė apie dzūką // Literatūros ir meno pasaulyje / T. Vaičiūnienė. – Vilnius, 1986. – P. 188.
[Jau per daug prirašė…]
„[Buvusi studentė klausia Vinco Mickevičiaus-Krėvės] – Kokį įdomų veikalą dabar rašote? – „Užkeiktos mergos“ autorius, nė mirksnio netrukęs, bukai nukerta:
– Jokio!
– Kodėl?
– Nebegaliu daugiau. Uždrausta! Mano vienturtė dukrelė subarė, sako: tėveli, neberašyk daugiau knygų! Bent kolei aš mokslus užbaigsiu. Girdi, tavo ir taip daugiausia tų veikalų pripilta, visokiausių rūšių – mokyklų programos prigrūstos. O mokytojai verčia viską smulkiai išnagrinėti, įsidėmėti, raštu išklostyti… Dvejetukus kerta, jei tik ne taip pasakai… Taigi, matote, dėl šventos ramybės šeimoje – daugiau jokių kūrinių nebedrįstu… – ir jis vaidina nuoširdžiai nusiminusį veidą, padilbom į mus žvilgčiodamas.“
Vakaras metropolyje // Ką laumės lėmė : atsiminimai ; Liepalotų medynuose : apybraiža / Petronelė Orintaitė. – Vilnius : Vaga, 1993. – P. 140–141.
Netradiciniai gyvenimo sprendimai
„Šykštumo rekordas“
„Kaune daug juoko ir kalbų sukėlė vienas pilietis sugalvojęs nepaprastą būdą gauti medicinos pagalbą už labai pigią kainą. Būdamas pasiturinčiu, iš šykštumo kai suserga neina pas gydytoją, nes gali mokėti už vizitą, bet nusiperka į teatro galėriją už 50 centų bilietą ir pasistengia pirmame akte apalpti ir parvirsti. Teatre visuomet dežūruoja gydytojas kuriam tučtuojau šveicoriai ligonį nuneša. Daktaras jį apžiūri, išklauso, parašo receptą, pasako kaip greičiau pasveikti, o šitam to ir reikia… Taip desėtką litų sutaupęs, receptais nešinas, šykštus kaunietis dūlina iš „meno šventovės“ namo gydytis.“
Šykštumo rekordas // Diena. – 1930, rugs. 28, p. 2.
„Kauno ponios valgo šieną“
„Praeitais metais Prancūzijos gydytojai išrado, kad storoms ponioms, norinčioms suplonėti, geriausias vaistas kiekvieną dieną sugriaužti po saują šieno. Nors tai ir sunku ir labai nemalonu, bet storosios ponios kantriai vykdė tą pareigą. Ir pasirodė, kad vaistas neblogas, nes daugumas ponių pradėjo plonėti.
Šis prancūzų gydytojų išradimas greit persimetė į kitas valstybes ir į Lietuvą. Ypatingai Kauno storosios ponios tuo išradimu susidomėjusios. Daugumas jųjų kiekvieną ketvirtadienį nueina į Vilijampolės turgavietę, nusiperka po šmotą šieno ir per savaitę jį griaužia. Sako, kad nuo to plonėja ir taisosi kūno figūros linijos. Kadangi šieną griaužti nemalonu, tai dabar pradėjo šieną džiovinti, malti, o tik vėliau jį valgyti.“
Kauno ponios valgo šeiną // Laikas. – 1938, geg. 4, p. 4.
Komiški nutikimai vandenyje
„Aleksotiškis grįžo namo Adomo „rūbuose“
„Aleksotiškis Chm., gyvenąs Veiverių gatvėje, sekmadienio vakare susipykęs su žmona, išeidamas iš namų grasino einąs pasiskandinti. Praėjus kuriam laikui žmona išėjo pasitikrinti, ar kartais vyras tikrai nepadarė tokią nesąmonę. Pasivaikščiojus Nemuno krantais, rado numestus vyro drabužius. Žmona nusigando, manė vyrą esant paskendusį.
Tuojau pranešė policijai, sukėlė aplinkinius žmones, buvo surasta valčių ir pradėta ieškoti skenduolio. Bet veltui – lavonas nesurastas. Žmona, pasiėmusi vyro drabužius verkdama parėjo namo.
Nuo to laiko, kai vyras „paskendo“, praėjus kelioms valandoms, kažin kas pabaladojo į duris. Moteris greitai šoko atidaryti manydama, kad kas nors radęs vyro lavoną atėjo pranešti. Bet koks moters buvo nustebimas, kai atidariusi duris pamatė stovintį prie durų, nuleidusį galvą, drebantį nuogą vyrą. Mat, jis norėjo žmoną pabaugyti. Drabužius numetė ant Nemuno kranto, o pats, užuot skandinęsis Nemune, „paskendo“ karklų krūmuose. Kelias valandas nuogas išgulėjęs krūmuose, sušalo ir vidurnaktį, kai visi aleksotiškiai miegojo, kai gatvėse nebuvo nė vieno žmogaus, vogčia per daržus grįžo.“
Aleksotiškis grįžo namo Adomo „rūbuose“// Lietuvos aidas. – 1936, rugpj. 11, p. 3.
„Pamečiau triusikus…“
„Sekmadienį per Kauno plaukimo pirmenybes vienas jaunų plaukikų taip įėjo į azartą kad savo distanciją plaukdamas pametė triusikus ir kuomet jam reikėjo išlipti į krantą, jis drovėdamasis pareiškė, „ponai pamečiau triusikus“, o tie ponai plaukikui liepė plaukti į krūmus ir pasiieškoti fygos lapų. Publikai juokas, tačiau rungtynių laimėtojui ašaros, nes tuose krūmuose teauga tik žilvičiai, o jų lapai tokie siauri…“
Pamečiau triusikus… // Sporto tribūna. – 1934, Nr. 32, p. 4.
Nusikaltėliai, jų suktybės ir kvailystės
„Pardavė laukinę antį“
„Vakar Žaliakalnio rinkoje įvyko juokingas nuotykis. Jonavos apylinkių sentikis Seredovas atvežė parduoti keliolika jauniklių ančių. Jis 8 antis pardavė, o vienos niekas nepirko, nes ji atrodė menka. Pagaliau, sentikiui rengiantis namo, atsirado pirkėja. Ji, užmokėjusi už pirkinį 1,35 lt linksmai drožė namo. Netoli „Paramos“ krautuvės antis iš moteriškės pintinės iššoko ir nuskrido. Iš karto moterėlė mėgino vytis antį, tačiau, matydama jos nepavysianti, bėgo prie sentikio vežimo. Tačiau pardavėjas jau buvo nuvažiavęs. Tik dabar moterėlei paaiškėjo, kad ji iš Jonavos sentikio buvo pirkusi laukinę antį.“
Pardavė laukinę antį // Lietuvos aidas. – 1936, liep. 31, p. 3.
„Mandagus“ svečias“
„Vakar pavakariais į vieną Kauno restoraną užėjo gražiai apsitaisęs jaunas vyriškis. Paprašė pietų. Bet kadangi pietų metas jau buvo pasibaigęs, tai svečias pareikalavo, kad jam specialiai pagamintų. Šeimininkas viską įvykdė, ir greit ant stalo gulėjo šiltas viščiukas. Bet pietauti, matyti, be burnelės vyras buvo nepratęs, todėl paprašė grafiną ir pasikvietė kompanijon nepažįstamą žmogų, tuo metu restorane buvusį.
Abu patenkinti valgė viščiuką ir gurkšnojo. Bet kai viską suvalgė ir išgėrė – paprašė dar alaus. Kviestajam kurį laiką nuo stalo atsitraukus, jaunasis vyras dingo pro langą, palikdamas tokį raštelį: „Jeigu gali, sumokėk už viską. Aš pinigų neturiu. O jeigu negali, tai atsiprašyk šeimininką.“
„Mandagus“ svečias // XX amžius. – 1937, rugpj. 10, p. 8.
„Cukrus vagį suklupdė“
„Rugp. mėn. iš 13 į 14 d. naktį Aleksote, Hariso g-vė 9 nr., apiplėšta virtuvė ir išvogta daug maisto produktų. Vagies virtuvėn įeita su pritaikintais raktais, durys rasta vėl užrakintos ir ties durimis iš lauko nubarstyta vogtojo cukraus ligi vagies namų. Šiuo pėdsaku einant, vagis pasisekė susekti ir atiduoti į policijos rankas.“
Cukrus vagį suklupdė // Rytas. – 1926, rugpj. 17, p. 4.
„Plėšikas pats savęs policijoje ieškojo“
„Sausio 10 d. į Kauno policijos III nuovadą atėjo kažkoks žmogelis ir ėmė klausinėti, esą ar ieškomas dar plėšikas Bogužis. Pasirodęs įtariamas, šis žmogelis buvo areštuotas ir pristatytas į kriminalinę policiją. Betardant jį, paaiškėjo, kad jis pats ir esąs plėšikas Bogužis, su neseniai sulaikytu plėšiku Januškevičium Edvardu apiplėšęs daug žmonių. Gyveno Bogužis paskutiniuoju laiku Sergėnų kaime, Kauno apskr., pas kažkokį Bizauską Roką. Atvyko į policiją pasiteirauti, ar dar jis policijos tebeieškomas. Bizauskas Rokas už plėšikų slėpimą savo namuose patrauktas tieson.“
Plėšikas pats savęs policijoje ieškojo // Trimitas. – 1927, saus. 20, Nr. 3, p. 92.
„Čigonas apgavo ir labai įdomiai teisinosi“
„Apie čigonus pasakojama daug visokių anekdotų. Panašus į anekdotą atsitikimas įvyko neseniai Žaliojo kalno turgavietėje, kur A. Panemunės gyventojas J. Kizevičius atsivedė parduoti kumelaitę.
Kur buvęs, kur nebuvęs – prie jo prieina čigonas ir pradeda derėtis. Sudera už 100 litų. Bet čigonas – vis čigonas: viena ranka laiko kumelaitę už pavadžio, o kita išėmęs padavė savininkui suglamžytą banknotą, tariamąją šimtinę. Tuo pačiu akimirksniu striktelėjo ant kumelaitės ir kaip vėjas nudūmė. Ūkininko rankose liko tik perplėštas ir be vertės vokiečių 100 markių banknotas.
Nei pinigų, nei kumelaitės… ką daryti? Kreipėsi į krim. policiją, kuri „kupčių“ suieškojo. Rado nusidanginusį į Turžėnų v., Kleboniškių k., kur pas vieną ūkininką čigonas buvo užėjęs „susišilti“.
Suimtasai teisinosi taip pat čigoniškai. Netikusį banknotą sakėsi įdavęs per apsirikimą. Kai dėl kumelaitės, tai esanti pati kalta. Mat buvo sušalusi ir išalkusi, tai norėjo palakstyti. Kai tik užsėdęs, ji pasileidusi šuoliais bėgti. Na, jis žinoma, negalėjęs spėti Kizevičiui įduoti tikro banknoto, kurį turėjęs kišenėje. O ką jis kaltas, kad kumelaitė kvailas sutvėrimas ir neleido su savo pirmuoju šeimininku atsiskaityti? Matyti, antrasis jai labai patikęs…
Čigono Aleksandravičiaus kvota perduota III nuov. teisėjui, o jis pats iki teismo pasodintas į kalėjimą.“
Čigonas apgavo ir labai įdomiai teisinosi // Rytas. – 1929, saus. 12, p. 5.
„Įdomus nuotykis Kauno geležinkelių pirtyje“
„Vienas senyvas pilietis pasinaudodamas Kauno geležinkelių pirties užpakalinių dušo durų koridoriaus saugumu – buvo įsitaisęs pro pravirumą stebėti besivanojančias moteris. Nors daug kartų jo nieks nepastebėjo, bet vistik vieną kartą buvo atlyginta už visą laiką. Š. m. lapkričio 15 d. nuėjęs pasižiūrėti gražiosios lyties senis buvo pastebėtas vieno jauno vyriškio, kuris perspėjo, per sargienę, viduj esančias moteris, kad pasisaugotų nuo jo smalsių akių. Moterys norėdamos už tai atkeršyti įprašė jaunuolį, kad jis palaikytų iš lauko pusės koridoriaus duris. Kada senis įsmeigęs akis pro plyšį sekė moteris, staiga, grupė besivanojančių, puolė pritrenkdamos jį durimis ir liedamos ant jo karštą ir šaltą vandenį ir mušdamos šluotomis. Atsikvošėjęs po tokio netikėto smūgio norėjo pasprukti, bet taip greit nepasisekė. Jau moterys buvo betraukią jį į patį dušą, kur būtų buvęs kaip reikiant „išvanotas“, bet vargšui pasisekė išmušti pečines duris ir pabėgti. Ištrūkęs bėgo kaip be dūšios, tik atsidūręs saugioj vietoj ir pamatęs, kad moterys jo nesiveja atsikvėpė visas šlapias ir nukamuotas. Dabar jis net vengia ir praeiti pro šalį.“
Įdomus nuotykis Kauno geležinkelių pirtyje / Parašas: Duris laikęs // Geležinkelininkas. – 1935, Nr. 4, p. 61.
Pokštininkai ir išdaigininkai
„Kaip zakristijoną atpratino nuo dešrų“
„Aukštoji Panemunė, Rokų kaimas. Neseniausiai įvyko nuostabus atsitikimas.
Kas metai kalėdojant paskui kunigą važinėja vežimas javams ir kitiems kalėdiniams daiktams krauti. Su klebonu drauge kalėdodavo zakristijonas, kuriam javai nelabai rūpėjo. Jam daugiau tiko dešros, kabančios po lubom. Kalėdojant zakristijonas neva šposais nukabindavo dešras ir susidėdavo į maišą. Vėliau su dešrom išeidavo.
Vienas ūkininkas sumanė šitokį šposą.
Pranešus „špitolninkui“, kad atkalėdos klebonas, pagamino dešrų prigrūsdamas jas pakulų ir raudonų burokų. Dešros išėjo dar gražesnės už mėsines. Bekalėdojant, jas pastebėjęs, zakristijonas susidėjo maišan. Išsinešė. Ką jis su jom darė nežinia, bet nuo to karto kalėdojant zakristijonas daugiau dešrų nebenukabindavo.“
Kaip zakristijoną atpratino nuo dešrų / P. Svajūnėlis // Lietuvos žinios. – 1930, rugs. 30, p. 3.
„Nepaprastas Kauno pirklio nuotykis“
„Kaune dabar visiems smagaus juoko sukėlė nepaprasta istorija su vienu žymiu Kauno prekybininku. Šis ponas buvo labai sąmojingos mistifikacijos auka, bet iki šios dienos šventai tiki, kad jokios mistifikacijos nėra buvę.
Jam telefonu gan vėlai paskambino nepažįstamas asmuo ir paprašė pakviesti kaimyno sūnų – gimnazistą. Supykęs komersantas pasiūlė nepažįstamam raugintų velnių ir pridėjo net gražesnį – rusišką – išsireiškimą. Bet už kelių minučių jis vos neapalpo.
Nepažįstamas pasivadinęs kažkokiu prancūzų grafu, pasisakė esąs smarkiai užsigavęs ir reikalaujęs „satisfakcijos“, tariant – dvikovos! Žadėjo kitą rytą atsiųsti sekundantų, kurie susitartų dėl dvikovos dienos ir vietos.
Kitą dieną tikrai pas prekybininką atvyko – labai jauni – sekundantai, pasivadinę ambasados valdininkais ir pradėjo tartis dėl dvikovos. Pirklys drebėjo kaip drugio krečiamas, matydamas liūdną vaizdą – patį save nušautą ar kardu perdurtą. Tačiau sekundantai neskubėjo – norėjo skirti dvikovą vėlesniam laiku esą dėl to, kad grafas išvykęs Prancūzijon – į prancūzų monarchistų slaptą kongresą.
Kuriam laikui praslinkus vėl apsilankė „sekundantai“ ir pasiūlė likviduoti dvikovą… už vakarienę Metropoly su šampanu. Prekybininkas džiaugsmu nebesitverdamas sutiko, stebėdamas originaliu grafo užgautos garbės supratimu. Bet vakarienė neįvyko.
„Sekundantai“ – gimnazisčiukai negalėjo surasti atitinkamos išvaizdos „grafo“, žinoma, niekad nėra buvę, sutiko jo vardu atleisti ir be vakarienės. Tik paėmė pažadą, kad prekybininkas telefonu nebesikeiksiąs.“
Nepaprastas Kauno pirklio nuotykis // Parodos tempo. – 1931, vas. 8, p. 1.
Policininkų humoras
„Svirplių giedojimo pozicija“
„Chaimo Zalcburgo kepykloje, Valančiaus g. 5, tikrinimo metu buvo rasta nešvara. Už tai jis šiomis dienomis buvo pašauktas teismo atsakomybėn. Pagal policijos protokolą, kurį teisėjas teisme perskaitė, Zalcburgo kepykla buvo aprašyta taip: „prie nešvaraus lango pastatytas lovys tešlai gaminti. Tame lange girdisi kažkur pasislėpusio svirplio čirškimas. Jei tas svirplys savo giedojimo poziciją panorėtų perkelti kitur, tai labai lengvai patektų į tešlą”. Pagal šį linksmą policijos protokolą, Zalcburgas nubaustas 100 Lt bauda arba 7 par. arešto.“
„Svirplių giedojimo pozicija“ // Laikas. – 1940, vas. 23, p. 4.
„Pasimatymas“ nuovadoje“
„Ne visuomet lengva policistui surasti reikalingą asmenį. Ypatingai vengia su policija susitikti visi tie, kurie jaučiasi jai šiek tiek skolingi. Vis dėlto policistai randa būdų pačiupti ir labai jų vengiančių. Šiomis dienomis Kauno miesto policijos 3-čios nuovados vyr. policininkas Grybinas sugalvojo gana originalų būdą pačiupti vieną nusižengusią Jud. įst. vykd. tais. panelę. Ta panelė nubausta už perėjimą įstrižai gatvę vietoje nemokėjo, bet prižadėjo per 48 valandas atnešti į nuovadą. Bet nustatytu laiku neatnešė. Nors ir buvo žinių, kad ji dirba „Lituanicos“ restorane, bet kada tik policijos pareigūnas ten nueidavo, niekados jos nerasdavo. Matyti, ji slėpėsi pati, ir slėpė ją restorano šeimininkai. Tada polic. Grybinas paskambino tai panelei į restoraną telefonu. Jis pasivadino jos senu pažįstamu ir prašė paskirti su juo pasimatymą. Panelė pasimatymą su mielu noru sutiko paskirti, ir jie vietą paskyrė Gedimino g. 25 nr. Ir kaip ji nustebo, kai atvykusi į Gedimino g. 25 nr. pamatė, kad čionai yra policijos nuovada, o jos „kavalierius“ vyr. polic. Grybinas. Žinoma, mergaitė, nebenorėdama turėti tolimesnių nemalonumų, suteikė apie save policijai reikalingas žinias.“
„Pasimatymas“ nuovadoje // Policija. – 1940, geg. 15, Nr. 10, p. 186.
Girtuokliai ir „naminukės“ gamintojai
[Kaip vežikas savo keleivius pakeliui išbarstė…]
„Vienos draugijos būrys narių sutikti naujus metus nutarė Aleksote. Pasisamdę kelis vežikus nusiskubino į Marvelės apylinkes. Ten keliolika valandų vaišinosi, žinoma, neužmiršdami ir vežikų. Su dainomis draugija grįžo į Kauną jau švintant. Atvažiavus į Rotušės aikštę draugijos nariai išlipo ir mėgino skirstytis. Bet čia atsiskubino paskutinis vežikas. Visi nustebo, kad rogės buvo tuščios. Vėliau paaiškėjo, kad vežikas, būdama gerokai įsilinksminęs, beveždamas į miestą dar labiau įsilinksminusius klijentus išbarstė po Linksmakalnio šlaitus. Rogutėse tebuvo likę 8 kaliošai ir kepurė. Paskubomis teko samdyti kitus vežikus ir rinkti įklimpusius Linksmakalnio šlaitų snieguose draugijos narius.“
Naujųjų metų nuotykiai Kaune ir jo apylinkėse // Lietuvos aidas. – 1938, saus. 3, p. 4.
„Ligonis“ ant cukrinės statinės“
„Pažaislio nuovados policija gavo žinių, kad Muravos km. P. Karašauskienė varo naminę degtinę. Policija nuvyko pas Karašauskienę naminės ieškoti. Pasibeldus į duris, šeimininkė durų neatidarė, tada policija duris išlaužė ir į vidų įėjo.
Grįčioje policija rado lovelėje paguldytą vaiką, o šalia jo atsiklaupusią motiną su dviem dukterimis. Motina rankoje laike grabnyčią ir verkdama šaukė: „Jėzau, Marija, priimkite į savo rankas vaiko dūšią!“
Iš pradžios policija nesuprato ir pamanė, kad iš tikrųjų vaikas miršta, bet atidžiau pažiūrėję pamatę, kad čia gryna simuliacija, o vaikas net kojas apsiavęs.
Vaiko marinimo ceremonija greit buvo baigta ir pradėta ieškoti brogos. „Ligonis“ taip pat greit pasveiko ir išbėgo lauk čiuožti, o „ligonio“ lovelėje rasta užrauginta naminės.
Policija išgydžius ligonius surašė dar ir „receptą“, kurį pasiuntė Mokesčių departamentui.“
„Ligonis“ ant cukrinės statinės // Lietuvos žinios. – 1939, saus. 16, p. 7.
