2012 m. lapkričio 7 d., trečiadienį, 17 val. Jonavos rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje (Žeimių g. 9) vyko susitikimas su poete, dramaturge, eseiste Dovile Zelčiūte.
Dovilė Zelčiūtė, augusi aktorių šeimoje, nuo mažens pasižymėjo kūrybiškumu: grojo, tapė, vaidino, o galiausiai ėmėsi plunksnos. Į skaitytojų rankas ji jau atidavė devynias poezijos knygas, keletą leidinių apie Lietuvos fotografiją, atsiminimus apie J. Ivanauskaitę, pagal jos pjesę „Kūno vartai“ Kauno kameriniame teatre pastatytas spektaklis. D. Zelčiūtės poezijoje, įvertintoje Salomėjos Nėries prizu bei J. Lindės-Dobilo premija, dažna laikinumo, būties tema, ryškus gaivališkas moteriškasis pradas, teatro ir gyvenimo santykis, būdingas jautrus ir atviras asmeninis kalbėjimas. Poezija, kaip teigia pati kūrėja, jai reiškia „laisvę apmąstyti save ir pasaulį ir drąsiausiu atveju – savo kūryba jį perkurti“.
Nors poezija yra esminė D. Zelčiūtės kūrybos dalis, jėgas ji išbandė ir kituose baruose: išleido romaną „Gastrolės“, praeitais metais pasirodė pokalbių apie teatrą knyga „Po repeticijos“, kurioje – šešiolikos Lietuvos teatro kūrėjų interviu. Minėtuose leidiniuose dėmesys linksta į teatrą – neatsiejamą asmeninio gyvenimo ir kūrybos dalį. Visgi ne pats teatras yra svarbiausias, o tai, ką jis duoda asmeniui ir ką iš jo paima. Nuo mažų dienų stebėjusi teatro gyvenimą iš vidaus, kai tėvai vesdavosi ją į darbą, veždavosi į gastroles, ji puikiai jautė to magiško, kito pasaulio pulsavimą. Net ir dabar teatras jai yra „saugesnė realybė už tikrąją“.
Gal tas „teatrinės tikrovės svaigulys“ ir įkvepia kūrybai? Kas slypi už eilėraščio žodžių, rimų? Kas apskritai yra kūrybiškumas ir pašaukimas? Kur atvirumo ribos? Atsakymų į šiuos ir kitus klausimus ieškosime kartu su Dovile Zelčiūte. Šis renginys – Kauno apskrities viešosios bibliotekos projekto „Auksinis laureatų ruduo“ dalis.
Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku
