2013 m. kovo 21 d. Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su „Metų knygos rinkimų 2012“ nugalėtoju, rašytoju, scenaristu, aktoriumi ir režisieriumi Alvydu Šlepiku ir jo knygos „Mano vardas – Marytė“ pristatymas.
A. Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“ įvertintas net keletu svarbių premijų: Jono Marcinkevičiaus literatūrine premija, Lietuvos rašytojų sąjungos premija, 2012 m. pelnė Metų suaugusiųjų knygos titulą. Pribloškianti, jaudinanti, be galo įtraukianti, skaitoma vienu atsikvėpimu, nepamirštama, lietuvių literatūros perlas – tokie ir panašūs apibūdinimai sklando apie šiuo metu vieną skaitomiausių lietuvių autorių knygų. Bibliotekoje teks luktelti savo eilės skaityti, o knygyne nebūtinai pavyks gauti – tiražas išgraibstytas. Taigi apie ką ši taip plačiai aptariama knyga?
„Mano vardas – Marytė“ – kūrinys, paremtas tikrais istoriniais įvykiais, pasakojimais ir atsiminimais, tik galbūt mažai kam žinomais, anot autoriaus, glūdėjusiais kažkur istorijos paraštėse. Romano ašis – vaikai, kuriuos po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsių vokietės siuntė anapus Nemuno ieškoti maisto. „Vilko vaikai“ dirbo pas Lietuvos ūkininkus, elgetavo, o sunkiai uždirbtą maistą nešė savo badaujančioms šeimoms. Jų likimą autorius atskleidžia per vokiečių mergaitės Renatės, gavusios lietuvišką vardą Marytė, ir jos šeimos istoriją. Tiesa, iš pradžių buvo sukurtas kino filmo scenarijus, o vėliau parašyta knyga. Galbūt todėl ir pasakojimas itin kinematografiškas.
Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai pralaimi visada. Antrasis pasaulinis karas pasibaigė, jie – tarp pralaimėjusių, nes žuvusieji buvo jų tėvai, o našlės – jų motinos. Pasaulis plytėjo piktas ir pavargęs. O jie – tik vaikai. Tačiau – vilko vaikai. Ši knyga – apie meilę ir užuojautą. Ir apie atmintį, – teigia Alvydas Šlepikas.
Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku
