Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu. Sutinku
Lapkričio 20 d. Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (Radastų g. 2, 322 kamb.) pristatyta Prezidento Antano Smetonos asmeninio sekretoriaus Aleksandro Merkelio parengta monografija apie pirmąjį Respublikos prezidentą. 800 puslapių knygą pristatė leidėjas Vilius Kavaliauskas ir istorikas, politologas prof. Antanas Kulakauskas.
Aleksandras Merkelis (1907–1994) įžangos savo monografijai, leidžiamai Lietuvoje, neparašė. Nors tam turėjo laiko. 1989 metų rugpjūčio 22 dieną rašydamas įgaliojimą išleisti knygą Lietuvoje jau tokia galimybe tikėjo.
Deja, autorius greičiau už knygą grįžo į Lietuvą (1994-ųjų vasarą kunigas R. Mikutavičius aukojo gražias šv. Mišias Kauno Įgulos bažnyčioje ir palydėjo garbaus rašytojo urną į Lietuvos šviesuolių Panteoną Petrašiūnų kapinėse). Lietuvoje išėjo ir A. Merkelio monografijos „Juozas Tumas-Vaižgantas“ trečiasis leidimas. O štai jo reikšmingiausias darbas politinės istorijos dirvonuose taip ir užstrigo.
Prieš gerą dešimtmetį vienas iš A. Merkelio knygos pirmojo leidimo egzempliorių pateko į Algirdo Brazausko rankas. Praėjus savaitei šis pasakė: „Septynias naktis beveik nemiegojau, bet reikalus apie Antaną Smetoną išsiaiškinau iki galo. Tokios įdomios knygos su tiek nežinomų faktų nebuvau skaitęs...“
A. Merkelio monografija yra, ko gero, dažniausiai minima ir daugiausiai diskusijų kelianti išeivijos memuaristikos knyga. Tai suprantama. 1938–1939 metais dirbdamas A. Smetonos asmeniniu sekretoriumi, o 1939-aisiais – ir „Lietuvos aido“ redaktoriumi, A. Merkelis rašė apie Prezidentą, kaip apie neginčijamą autoritetą. Tačiau prieškarinė Amerikos išeivija (ypač jos katalikiškas sparnas) su A. Smetonos politika konfrontavo. Prezidento pasitraukimas iš lietuvos, demokratinės opozicijos pateiktos sąskaitos nepagausino Smetonos gerbėjų.
Aleksandro Merkelio knygą citavo ir jos herojų peikė bemaž visų atsiminimų autoriai (nuo krikščioniškojo Stasio Raštikio iki liaudininkų Kazio Škirpos). Ją, kaip vertingiausią šaltinį, citavo A. Smetonos gyvenimą ir veiklą tyrinėję Lietuvos istorikai, kiti autoriai. Gausybė faktų, analizės gilumas – monografijos stiprioji pusė. Taigi atėjo laikas, nors ir pavėlavus 50 metų, Lietuvos istorijos mėgėjams susipažinti su šiuo įspūdingos apimties leidiniu (800 puslapių), juo labiau kad jį iliustruoja geros kokybės originalios nuotraukos.
