„Grasos namai“. Scena iš spektaklio. Fotogr. Augustinas Pajarskas

„Grasos namai“ buvo tarsi karščiuojančio poeto vizija, košmariškas sapnas, scenoje išreikštas sodria metaforų kalba. Auksu ir sidabru žėri bažnyčios tarnai ir caro valdžios atstovai, balta kaip gulbė Marija Nesuteptoji; vargani, į rūsčią drobę įvilkti Pažaislio kaliniai. (...)

Tai iš tiesu buvo ne vien puikus spektaklis – tai buvo ir naujo gyvenimo, naujų laikų pažadas, pradžia – uvertiūra. (...) Mediniuose narvuose-celėse, išdėstytose avanscenos apačioje, veikė pagrindiniai personažai, išsekę, skarmaluoti grasos namų kaliniai. (...)