„Barbora Radvilaitė“. Scena iš spektaklio. Fotogr. Augustinas Pajarskas

1972 m. pradžioje J. Jurašas imasi statyti J. Grušo istorinę dramą „Barbora Radvilaitė“, kuri talentingo režisieriaus rankose virto tikra lietuvių teatro legenda. J. Jurašui ir aktorei R. Staliliūnaitei (Barborai) pavyko iškelti skaudžią, dramatišką pasiaukojimo Tėvynei temą. (...) Būtent didingos ir pasiaukojančios meilės atmosfera jautrino žiūrovus, tą temą pastebėjo visi ligi vieno kritikai. (...) spektaklis buvo priverstinai koreguotas: vietoj žodžio Lietuva buvo liepta sakyti dažniau girdimą „tėvynė“, finale anuometinio kultūros ministro L. Šepečio buvo uždrausta nuleisti legendinį (legendoje Barbora Radvilaitė pozavusi Aušros vartų Marijos dailininkui) Aušros vartų Dievo motinos paveikslą, kuris simbolizavo ir pačios Barboros pasiaukojimą bei meilę.