Nuotykiai mokymuose
Norint tapti kariu, reikėjo išmokti karinės drausmės, įgyti kariui reikalingų įgūdžių. Karikatūroje vaizduojama, kaip šauktinis įlenda į vamzdį ir iš jo išlenda jau karys (1930, 14). Matome, kokį ilgą ir vingiuotą kelią jis turi įveikti, kokie keliami reikalavimai – laikytis švaros, drausmės, sportuoti, dainuoti, šaudyti, lankyti paskaitas, dalyvauti „manevruose“. Dažna linksmų vaizdelių tema yra mokymasis ardyti šautuvą, ypač šaudyti. Kol išmoksta, kariai dažnai šaudo „Dievui į langus“. Lietuvos kariuomenė buvo ginkluota sunkiaisiais kulkosvaidžiais „Maxim“, kurių įvaldymas, matyt, kėlė kariams rūpesčių. Be to, ginklas buvo sunkus, todėl karikatūroje pateikiami jo patobulinimai (1932, 5). Išradingi karikatūristai siūlė patobulinimus ir pėstininkų avalynei (1932, 5).
Kariuomenėje labai svarbus fizinis pasirengimas, o atliekant pratimus kartais reikalinga ir draugų pagalba – karikatūrose virėjas vaizduojamas kaip apkūnus žmogus, kuriam sudėtinga atlikti fizinius pratimus, tačiau tarnybos draugai jam mielai padeda.
Teorinės žinios įtvirtinamos smėlio dėžėje ir poligone. Pastarajame kariai patiria daug įvairių išbandymų, tačiau lauko pratybos tampa smagiu nuotykiu ne tik kariams, bet ir miško gyventojams. Jie liūdi, kai kariai poligoną palieka, tačiau neatsisveikinama visam laikui, o tik iki kito karto.
Praktikos niekada nebus per daug. Net ir tūkstantąjį kartą skrendant gali pasitaikyti nemalonus priverstinis nutūpimas ar kritimas nuo žirgo. Be to, karyboje viskas keičiasi ir reikia nuolatos mokytis. 1930 m. karikatūristo pašmaikštavimai apie „Ateities karą“, atrodo, išsipildė, ir šiandienos kariai, sėdėdami „kur nors ramiame kambaryje prie aparato“, mokosi valdyti lėktuvą ir mėtyti bombas...